Naujienos

Konferenciją pradėjo asociacijos „Laisvė rinktis“ vadovė Austė Korbutė, pakviesdama renginio dalyvius pakalbėti apie plačias gyvenimo sritis apėmusią žaliiąją politiką, kurios pasireiškimai tampa lyg stigma ir laikomi tarsi nekritikuojamais. Dėl įvairių žaliųjų iniciatyvų daug žmonių jau stveriasi už galvų ir svarsto, kur visa tai nuves. „Žaliosios politikos atstovai sako, kad jau dabar reikia pradėti skatinti veganizmą, gal net padaryti jį savotiškai privalomu. Ir pradėti reikėtų nuo valdžios, kad įvairiuose susitikimuose ir priėmimuose būtų vien tik veganiškos vaišės. Mes tam kategoriškai nepritariame, laisvė rinktis turėtų būti aukščiau už ideologijas ir primetamas vertybes“, – A. Korbutė aiškino, kas paskatino surengti tokią diskusiją.

Pasisakydamas žemės ūkio ministras Andrius Palionis, akcentavo, kad žalioji kryptis turi būti ne spaudimo, o partnerystės politika. „Aplinkosauginiai siekiai yra būtini, tačiau jie privalo būti įgyvendinami realiame gyvenime. Ten, kur dirba mūsų ūkininkai, vyksta gamyba, formuojasi bendruomenių kasdienybė, žalioji politika turi remtis protinga pusiausvyra tarp žmonių, pelno ir planetos išsaugojimo“, – sakė žemės ūkio ministras. Jis kvietė nepamiršti, kad mityba nėra ideologija ir kad reikia skatinti sveiką ir subalansuotą mitybą, paremtą mokslo žiniomis, tradicijomis ir vietos produktais, o ne primesti vieną pasirinkimą. „Sprendimai tiek dėl gamtos, tiek dėl žmogaus ir jo mitybos turi būti holistiniai“, – pabrėžė A. Palionis. [plačiau skaitykite čia....>>>]

Konferenciją tęsė įžanginiu pranešimu Europos Audito rūmų narė Laima Andrikienė, pristatydama specialiosios ataskaitos apie nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą iš Europos Sąjungos (ES) fondų rezultatus. Ji kalbėjo, kad šis procesas stokoja skaidrumo [plačiau skaitykite čia...>>>]

Diskusijos Seime metu LMSA pirmininkas Algis Gaižutis akcentavo didėjantį atotrūkį tarp emocijomis paremtų politinių sprendimų  ir faktinės situacijos miškų sektoriuje.

Nors viešojoje erdvėje dominuoja teiginiai apie „nykstančius miškus“, duomenys rodo priešingai: per pastarąjį šimtmetį miškingumas Lietuvoje išaugo daugiau nei 1,5 karto, o sukauptas medienos tūris – beveik keturis kartus. Lietuva šiandien yra tarp miškingiausių Europos valstybių.

Pasak A. Gaižučio, emocinis reakcijos mechanizmas paprastas – medžio nupjovimas ar didesnio ploto plynas kirtimas šokiruoja akimirksniu, o miško atkūrimo procesas yrra ilgas, įprastas ir nesukuria momentinės emocijos. Šią emociją ypač išnaudoja aktyvustų grupės, kurioms reikalingas viešumas, įtaka ar iš to atsirandanti finansinė nauda, todėl visuomenė išgirsta ne realius faktus, o stipriausią vizualinį signalą. Taip gimsta klaidinantys naratyvai, kurie ima formuoti realią politiką.

Pranešimo metu A.Gaižutis pateikė konkrečius pavyzdžius, kaip deklaracijos nesutampa su praktika. Pavyzdžiui, Miškų įstatyme aiškiai nustatyta, kad nacionaliniuose parkuose  plynų kirtimų negali būti, tačiau realybėje gamtotvarkos projektuose vykdomi dešimčių ar net šimtų hektarų ploto iškirtimai – nuo Musteikos apylinkėse Dzūkijos nacionaliniame parke iki Žuvinto biosferos rezervato ar Kuršių Nerijos miškų. Aiški disproporciją, kaip leidžiama NESILAIKYTI įstatymų reikalavimų (t.y. jokių plynųjų kirtimų Nacionaliniuose parkuose) vykdomuose gamtotvarkos projektuose ir visai kitaip elgiamasi su pavieniais miško ar žemės savininkais, kurie neretai kaltinami bei baudžiami už minimalias intervencijas.Tai rodo, kad įstatymų taikymas tampa selektyvus: kai reikia aplinkosaugininkų projektams – galima, kai kalbama apie privačius savininkus – įstatymų reikalavimai taikomi itin griežtai.

A.Gaižučio teigimu, ši tendencija pavojinga: emocinis spaudimas tampa pagrindiniu politikos varikliu, nors pasekmės – didžiulės. Kirtimų ribojimai priimami be poveikio vertinimų, kompensavimo mechanizmai vėluoja, o naujos saugomos teritorijos plečiamos sparčiau, nei apibrėžiamos aiškios taisyklės savininkams. Diskusijų erdvė siaurėja – pareikštas klausimas lengvai apklijuojamas „lobizmo“ etikete.

„Kai politika ima reaguoti ne į duomenis, o į triukšmingas emocijas, prarandame tiek racionalų dialogą, tiek tvarumo principus“, – pabrėžė A. Gaižutis. Jo žodžiais, tik aiškūs kriterijai, nuoseklus įstatymų taikymas ir sąžiningas kompensavimas gali atkurti pasitikėjimą ir užtikrinti, kad miškų politika būtų kuriama ilgalaikei, o ne momentinei emocijai.