Naujienos
Situacija: Pirmiausia – draudimai, o kompensacijų nėra
Privačių miškų savininkai vis dažniau susiduria su situacija, kai jų valdose nustatomi nauji ūkinės veiklos ribojimai. Vienur nebeleidžiama kirsti brandžių medžių, kitur suplanuotus darbus tenka atidėti daugeliui metų, dar kitur savininkai, tik rengdami miškotvarkos projektą ar kreipdamiesi leidimo medžiapjūtei, sužino, kad jo miške atsirado saugoma buveinė ar naujas draudimas.
Apie tai išsamiau- portale DELFI publikuojamame Dainiaus Šerono ir Rasosa Liškauskaitės parengtame straipsnyje "Pirmiausia – draudimai, o kompensacijų nėra"
Miškas pateko į saugomą teritoriją
Miško savininkai pabrėžia neprieštaraujantys gamtos apsaugai ir patys suinteresuoti tinkama miškų priežiūra. Tačiau jie tikisi aiškios taisyklės: jeigu valstybė visuomenės labui apriboja galimybę naudotis privačiu turtu, apie tai turi būti pranešta iš anksto, o patirti nuostoliai – sąžiningai ir laiku kompensuoti.
„Žiūriu į savo mišką ir nežinau, ką su juo daryti“, – sako Tauragės rajone mišką turintis miškų ruošos ir medienos prekybos įmonės UAB „Mickiškė“ vadovas Vaclovas Bielskis. Jo miškas pateko į saugomą teritoriją, tačiau savininkas iki šiol nesulaukia aiškaus atsakymo, ar ketinama jo mišką išpirkti, ar išmokėti kompensaciją ir kada tai galėtų įvykti.
Miško savininkas V. Bielskis neslepia nusivylimo dėl jo miške atsiradusių apribojimų: „Jeigu tos buveinės dokumentais nepatvirtintos, tai kodėl jos egzistuoja? Nėra parengtų ir projektų. Niekas neparodo, ką ten reikia saugoti. Įdomiai čia viskas. Viešoji įstaiga darė projektą, tai net nėra su kuo ginčytis. Pasakė, kad čia reikia visuomenės reikmėms, todėl paimamas jūsų miškas, o jūs neturite jokių teisių. Samdžiau advokatą, bet ir tas nieko nepadėjo, sako: išleisime daug pinigų, o rezultato nebus“.
Pašnekovas sako taip ir likęs „ant ledo“. Jo miškas yra Tauragės rajone, Norkiškės miške. Anksčiau ši teritorija buvo saugoma kaip „Natura 2000“ buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST), o 2025 metais jai suteiktas valstybinio botaninio draustinio statusas.
„Nei pats ūkininkauju, nei kas tą teritoriją išperka. Įdomiausia, kad praėjus dviem savaitėms po susirinkimo, kuriame buvo svarstomas draustinio steigimas, man paskambino žmonės ir pasiūlė pirkti tą mano mišką. Draustinis jau įsteigtas, o jie siūlosi pirkti. Gal jie tikėjosi greitai gauti kompensaciją. O ką padarysi? Laukiam toliau...“, – viliasi pašnekovas.
V. Bielskis pasakoja nuolat besidomintis, ar ketinama jo mišką išpirkti: „Kas mėnesį skambinu į tarnybą ir vis išgirstu tą patį atsakymą – sprendimas dar nepriimtas, todėl negalime nei įvertinti jūsų miško, nei jo pirkti“.
Įstatymų pakeitimai siaurina galimybes
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas, ragindama atsisakyti praktikos, kai pirmiausia nustatomi nauji draudimai, o tik vėliau ieškoma būdų, kaip kompensuoti dėl jų patiriamus nuostolius.
LMSA pirmininkas dr. Algis Gaižutis teigia, kad miškų politika turėtų būti grindžiama ne vis naujų ribojimų kūrimu, o atsakingo ūkininkavimo skatinimu. Pasak jo, prieš nustatant naujus apribojimus valstybė pirmiausia turėtų numatyti lėšas kompensacijoms. Šiuo metu skirtingi teisės aktai numato nevienodą kompensavimo tvarką. Kai kuriais atvejais nuostoliai kompensuojami tik iš dalies arba visai neatlyginami. Pavyzdžiui, pagal 2023 m. priimtą naują Saugomų teritorijų įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2024 m. liepos 1 d., kompensacijų tvarka iki šiol nėra atnaujinta.
Anot LMSA, dabar svarstomas Miškų įstatymo pakeitimo projektas dar labiau siaurintų galimybes miškų savininkams gauti kompensacijas. Pagal siūlomą tvarką jos būtų mokamos tik vienu konkrečiu atveju – kai miškų grupė pakeičiama į griežtesnę ir visam laikui uždraudžiami plynieji kirtimai. LMSA tai vadina neteisinga praktika, kai apribojimai įvedami iš karto, o kompensacijų klausimas atidedamas neapibrėžtam laikui.
Apribojimai paveikia didelius miškų plotus
Pasak LMSA, dėl pakeistų biržių ploto ir šliejimo reikalavimų (tai yra taisyklės, nustatančios, kada galima pradėti kirtimą greta jau iškirsto ploto) ūkinė veikla tampa papildomai apribota arba smarkiai atidedama maždaug 400 tūkst. hektarų miškų teritorijoje. Maždaug pusė šio ploto – privatūs miškai. Tai reiškia, kad suplanuoti medienos ruošos darbai gali būti nukeliami net 7–12 metų. Dėl to miškų savininkai patiria finansinių nuostolių ir praranda planuotas pajamas.
Asociacijos duomenimis, įvairūs papildomi apribojimai jau dabar taikomi apie 40 proc. visų privačių miškų Lietuvoje. Iš 935 tūkst. hektarų privačių miškų: 175–180 tūkst. hektarų yra saugomose teritorijose; apie 25 tūkst. hektarų patenka į „Natura 2000“ teritorijas už saugomų teritorijų ribų; nacionaliniuose parkuose yra beveik 44 tūkst. hektarų privačių miškų; draustiniuose – apie 82 tūkst. hektarų.
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas (SŽNSĮ) numato, kad dėl nustatytų apribojimų patirti nuostoliai turi būti kompensuojami, tačiau praktikoje kyla problemų, nes poįstatyminiai teisės aktai iki šiol nėra tinkamai pritaikyti nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojusiems SŽNSĮ 135 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimams. Dėl to nėra aišku, kaip miško savininkai realiai galės pasinaudoti įstatyme numatyta teise gauti kompensacijas.
Miškų savininkai pabrėžia, kad privatus miškas ekonominę vertę sukuria pirmiausia per teisėtą ir tvarų medienos naudojimą. Pasak jų, jei miške neleidžiama vykdyti ūkinės veiklos, ilgainiui mažėja jo rinkos vertė, jis tampa mažiau patrauklus investicijoms ir nebegali atlikti svarbios ekonominės funkcijos regionuose. Tuo tarpu rekreacinės, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir visuomeninės funkcijos dažniausiai visuomenei suteikiamos be papildomo atlygio savininkams.
Apribojimai, apie kuriuos savininkai nežino
Daug klausimų kyla „Natura 2000“ teritorijose, kuriose sprendimus priima skirtingos saugomų teritorijų direkcijos.
„Yra pasitaikę tokių objektų, kur dar nėra patvirtintos saugomos buveinės, tačiau jau taikomas saugomas režimas. Jos lyg būtų „menamos buveinės“. Dalis jų buvo pažymėtos prieš daugiau nei dešimtmetį, remiantis bendrosios miškų inventorizacijos duomenimis. Pagal juos miškas galėjo atitikti tam tikros buveinės kriterijus, todėl teritorija buvo pažymėta kaip buveinė. Šiandien jos matomos informacinėse sistemose, nors oficialiai nėra patvirtintos. Toks paradoksas“, – sako UAB „Dzūkijos miškas“ projektų vadovas Vaidotas Beržanskis.
Anot jo, labiausiai nuo to nukenčia miškų savininkai: „Aš esu tik projekto rengėjas ir neturiu teisinių įgaliojimų tokius klausimus spręsti. Žmonės dažnai nuleidžia rankas. Jų turtas tampa bevertis, pajamų jie negauna, į teismus eiti nenori ar neturi tam lėšų“.
Dar viena problema – informacijos stoka. Pašnekovas sako nuolat susiduriantis su atvejais, kai žmogus net nežino, kad jo miške atsirado naujų apribojimų: „Man atrodo, kad savininkas turėtų būti informuotas, jei jo valdoje atsiranda saugoma rūšis, buveinė ar kitas apribojimas. Tačiau realybėje dažnai būna priešingai – žmogus apie tai sužino tik tada, kai nori ką nors daryti savo miške“.
Pasak V. Beržanskio, dauguma savininkų neprieštarauja gamtos apsaugai, tačiau tikisi sąžiningo požiūrio: „Žmonės supranta, kad reikia saugoti gamtą, bet niekas nenori turėti turto, kuris tampa beverčiu“.
Taisyklės keičiamos žaidimo metu
Dabartinę situaciją V. Beržanskis lygina su žaidimu, kurio taisyklės nuolat keičiamos: „Jeigu atsisėdame žaisti „Monopolio“, taisykles susitariame prieš pradėdami. O dabar atrodo taip: žaidimas jau vyksta, o kažkas, valdantis banką, staiga pareiškia, kad nuo šiol taisyklės bus kitokios. Ir visi turi su tuo sutikti“.
Jo manymu, būtent dėl nuolat atsirandančių naujų apribojimų žmonės praranda pasitikėjimą: „Žmonės nebežino, kas bus po metų ar po penkerių. Vieną dieną gali tvarkytis mišką, o kitą paaiškėja, kad atsirado naujas draudimas“.
V. Beržanskis sako nesuprantantis, kodėl miškas Lietuvoje dažnai vertinamas kitaip nei kitas privatus turtas: „Mišką galima palyginti su namu. Įsivaizduokite, kad kažkas ateina į jūsų namus ir išardo laiptus į antrą aukštą. Jūs vis dar turite namą, bet normaliai juo naudotis nebegalite“.
Pasak jo, panašiai jaučiasi ir dalis miško savininkų: „Žmogus turi nuosavybę, ją prižiūri, investuoja, o tada išgirsta apie tai, ką jis gali ir ko negali daryti. Jei nusprendžiama, kad tam tikra teritorija turi būti saugoma visuomenės labui, tuomet turi būti ir teisingas atlyginimas už prarastas galimybes“. Pašnekovo nuomone, gamtos apsauga ir privačios nuosavybės teisės neturėtų būti supriešinamos: „Viską galima suderinti. Tačiau tam reikia ne tik draudimų, o dialogo, aiškių taisyklių ir pagarbos vienas kitam“.
Nuostolis ar paguoda?
„Prieš penkerius metus dar žinojau, kad ateis laikas, kai galėsiu kirsti mišką ir gausiu pajamų. Šiandien jau tikrai žinau, kad jų negausiu. Tam tikri mūsų įmonės miško plotai patenka į saugomas teritorijas, kur dabar galioja griežti ūkinės veiklos apribojimai. Vadinasi, iš tų plotų jokios ekonominės naudos nebegalime tikėtis“, – sako prekės ženklo „VIZON – miško paslaugos paprastai“ vadovas Gediminas Sakalauskas.
Pašnekovo teigimu, šiandien tokių miškų savininkams belieka džiaugtis vien pačiu nuosavybės faktu. „Tai vadinasi geroji miškininkystės pusė – gali stovėti ir grožėtis savo mišku. Tik nieko jame nebegali daryti“, – ironizuoja jis.
Tokius sklypus, kuriuose dėl gamtosauginių apribojimų ūkinė veikla tampa nebeįmanoma, verslas bando panaudoti sertifikuodamas miškus. Pagal galiojančius reikalavimus, 10 procentų turimo miško ploto privaloma palikti visiškai neliečiamo – jame negalima vykdyti jokių kirtimų.
„Pasižadi nieko nedaryti ir tiek. Gal tai ne visai nuostolis, bet ir ne nauda. Tiesiog paguoda, kad bent jau galime tą plotą įskaityti į privalomus 10 procentų saugomo miško“, – teigia G. Sakalauskas.
Miškai saugomose teritorijose nėra muziejaus eksponatai
Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius pastebi, kad pastaruoju laikotarpiu visuomenėje vis pasigirsta nepasitenkinimo balsai dėl miško kirtimo, ypač saugomose teritorijose. Taip atsitiko todėl, kad skirtingai negu kitose šalyse, Lietuvoje nacionaliniai parkai buvo kuriami ne gamtinių vertybių apsaugos, o kraštovaizdžio ir etnografiniu pagrindu.
Buvo siekiama nacionaliniuose parkuose parodyti atskirų regionų žmonių gyvenimo ypatumus. Žmonės ten gyvendami visais laikais ūkininkavo, taigi ir kirto, sodino miškus, statė medinius namus ir t.t. Tam tikslui į saugomas teritorijas buvo įtraukiami dideli plotai ūkinių IV gr. miškų.
1999 – 2004 m. miškų ūkinę veiklą administravo, kirtimus vykdė pačios nacionalinių parkų direkcijos. Vėliau šis darbas perduotas miškų urėdijoms. Sustiprėjus visuomenės lūkesčiams, kad nacionaliniuose parkuose neturi būti kertamas miškas, ypač plynaisiais kirtimais, atsirado miškininkų, miško savininkų ir dalies visuomenės priešprieša.
Ar yra šios problemos sprendimo būdas? Radikaliausiai nusiteikę gamtininkai siūlo tiesiog mechaniškai ūkinius IV gr. miškus paversti kitų grupių miškais. Manau, kad tai neteisingas ir niekuo nepagrįstas siūlymas. Manau, kad reikia peržiūrėti saugomų teritorijų plotus, iš jų eliminuojat ūkinius IV gr. miškus. Siekiant nesumažinti saugomų teritorijų plotų, į jas reikia įtraukti tuos miškus, kuriuose yra saugomų gamtinių vertybių. Žinoma, tai pareikalautų nemažai materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių.
Turi būti teisingai ir lygiaverčiai atlyginta
Teisininkas profesorius Eduardas Monkevičius teigia, kad Konstitucinis teismas (ir teismų praktika rodo) suformulavo principus, jog apribojus ar suvaržius kokiu nors būdu žmogaus teises į tam tikrą turtą, daiktą, žemę ar mišką turi būti teisingai ir lygiaverčiai atlyginta.
Privačių miškų savininkų nuosavybės teisės, lyginant su kitos paskirties žemių savininkų teisėmis, yra gerokai daugiau reglamentuotos ir apribotos: ribojama teisė atkurti nuosavybę į miško žemę; savininko teisė pakeisti miško žemės naudojimo paskirtį; teisė vykdyti ūkinę-komercinę veiklą miško žemės sklype, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Kai nustatytų ribojimų nepaisoma, pažeidžiamas viešasis interesas, o miško žemės sklypo savininkas neįgyvendina savo subjektyvių teisių.
Prof. Eduardas Monkevičius pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintas principas yra aiškus: jeigu dėl valstybės nustatytų ribojimų savininkas praranda galimybę naudotis savo turtu arba patiria realių nuostolių, turi būti įvertinta pareiga juos teisingai kompensuoti. Pasak profesoriaus, kompensavimo mechanizmai turi būti nustatyti iš anksto, o ne tik po to, kai savininkai pradeda ginčyti ribojimus teismuose.
___________________________
Daugiau skaitykite DELFI publikuotame straipsnyje: Privačių miškų savininkai: kompensacijos apskaičiuotos – pinigų nėra
