Naujienos
2026 - 03 - 18
Teisingumo ministerija: miškų reguliavime būtina išlaikyti konstitucinę pusiausvyrą
Miškai ne vien gali, tačiau ir privalo teikti naudą jų savininkams, o kategoriški draudimai kurti ir kurtis nuosavoje žemėje akivaizdžiai silpnina mūsų valstybę. Visiems turi rūpėti miškininkystės raida, politinių sprendimų poveikis jai bei nacionalinė miškų strategija. Būtinas dialogas tarp miško savininkų, pramonės, rekreacijos entuziastų ir gamtosaugininkų. Į portalo "Miškininkas" klausimus tema "Būtinas dialogas" atsako Teisingumo ministerijos laikinai einanti Visuomenės informavimo skyriaus vedėjo pareigas Aliona Popova. [Publikuoka 2026 m. kovo 5 d.]
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje gautas Jūsų prašymas pateikti atsakymus, susijusius su miškininkystės raida, politinių sprendimų poveikiu jai bei nacionaline miškų strategija.
Teisingumo ministerija, įvertinusi Jūsų prašymą, atkreipia dėmesį, kad Teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo institucijos, veiksmų laisvė yra saistoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, kituose teisės aktuose apibrėžta kompetencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos bei pareigūnai turi veikti remiantis teise ir paklusdamos teisei, tai yra veikti tik tokiose ribose, kokios įtvirtintos teisės aktais; pavedimus galima duoti tik pavaldžiam subjektui valstybės valdymo srityje ir taip pat tik tokiu atveju, jei tai nustatyta teisės aktais [1]
.
Pažymime, kad viešojoje teisėje galioja principas, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Taip pat pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2741-575/2016). LVAT savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.
Teisingumo ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą tik teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse.[2] Formuodama valstybės politiką bei organizuodama koordinuodama ir kontroliuodama valstybės politikos įgyvendinimą Teisingumo ministerija sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus. Akcentuotina, kad tam tikri Jūsų prašyme keliami klausimai nėra priskirti Teisingumo ministerijos kompetencija [3] iir Teisingumo ministerija neturi teisės vertinti nurodytų konkrečių aplinkybių ar hipotetinių situacijų bei teikti nuomonę dėl jų. Atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų 7.5. papunkčiu [4], būtent Aplinkos ministerija formuoja valstybės politiką miškų srityje, nustato jų gerosios valdysenos gaires bei organizuoja ir kontroliuoja šios politikos įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, prašyme keliamais Jums rūpimais klausimais dėl Aplinkos ministerijos priimamų sprendimų ar rengiamų konkrečių teisės aktų projektų siūlome kreiptis pagal kompetenciją į Aplinkos ministeriją.
Jūsų pateiktų klausimų kontekste norėtume atkreipti dėmesį į aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, susijusią su miškais ir nuosavybės teise. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes žemės, miškų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, <...> miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Atitinkamai ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Nuosavybė įpareigoja. Šis konstitucinis imperatyvas <...> reiškia, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų ir savininkų priedermę prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo – užtikrinimo tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai, racionaliai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Visi ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisėkūros principais, inter alia teisėkūros proporcingumo principu, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Taigi, visais atvejais teisės akto projekto rengėjui kyla pareiga įvertinti ir pagrįsti siūlomus nuosavybės teisės ribojimus, suderinti viešąjį ir privatų interesą bei išlaikyti konstitucinių vertybių balansą.
Dėl Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, paminėtina, kad teisingo atlyginimo apibrėžtis Konstitucijoje nėra nustatyta. Konstitucinio Teismo doktrinoje yra įtvirtinta, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
Dėl kompensacijų už nustatomus nuosavybės ribojimus Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su žemės naudojimu ūkinei veiklai, inter alia nustatydamas reikalavimus, apibrėžiančius žemės sklypų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais bei atitinkamus apribojimus ir sąlygas žemės savininkams, atsižvelgdamas į tikslus, kurių tokiais ribojimais siekiama, taip pat į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, privalo įvertinti būtinybę atlyginti (kompensuoti) žemės savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl nustatytų ribojimų. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, konstitucinius teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų žemės savininkų teisių ir interesų ir ūkio subjektų, dėl kurių vykdomos ūkinės veiklos žemės savininkams nustatomi ribojimai, teisių ir interesų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarimas).
Teisingumo ministerija tikisi, kad Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu svarstant su miškų valdymu, naudojimu ir apsauga susijusius įstatymų projektus bus surastas tinkamas balansas tarp viešųjų ir privačių interesų bei užtikrinama Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių pusiausvyra.
_________________________________________
[1] Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai.
[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“.
[3] Teisingumo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“.
[4] Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“.
