Naujienos
2026 - 03 - 22
Tušti lizdai, realūs ribojimai: ką patiria miško savinnkai?
Įdomus diskusinis 2026-03-20 straipsnis "Nežiūri, kas vyksta, – saugo tuščius lizdus, o į mišką greta jų negalima nė kojos įkelti" apie miškus ir paukščius, kuriame kalbinami ir miškų savininkai, ne vien tik aplinkosaugininkai.
Paukščiai išsirenka vietas, kurios jiems tinkamiausios perėti. Tačiau bet kas, iškėlęs lizdą retiesiems saugomiems paukščiams, gali sustabdyti ūkinę veiklą ir miškų ar net parkų lankymą. Nes aplink lizdus apibrėžtos apsaugos zonos tampa nebeįžengiamais rezervatais,- rašoma straipsnio įžangoje.
"Lietuvos ryto" žurnalistė Audrė Srėbalienė kalbina miško savininkus šilališkį Antaną Tarvydą, šiaulietį Kęstutį Aukselį ir LMSA Valdybos pirmininką Algįį Gaižutį bei neįvardintus Lietuvos ornitologų draugijos ornitologę ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus specialistą.
Straipsnyje keliama problema, apie kurią miško savininkai kalba jau seniai: paukščių apsauga yra būtina, tačiau ji negali būti grindžiama formaliu, neperžiūrimu ir neproporcingu ribojimų taikymu.
Šiandien praktikoje matome atvejų, kai saugomi net ir seniai nebegyvenami lizdai, o aplink juos miško savininkams faktiškai sukuriami mikro-rezervatai be aiškaus pagrindimo, be reguliarios kontrolės ir dažnai – be jokio teisingo kompensavimo. Tai reiškia, kad žmonės, kurių valdose peri paukščiai, realiai ne paskatinami ir apdovanojami už tai, o tampa papildomų ribojimų nešėjais.
<...> Prieš dešimtmetį – projektas
45 metų miškininkavimo patirtį turintis Antanas Tarvydas karčiai juokauja, kad iškėlęs koją iš trobos neturi teisės niekur eiti be mokslininkų palydos, mat jo sodyba – savitame rezervate, kuriame ornitologai yra iškėlę lizdų vapsvaėdžiams ereliams ir juodiesiems gandrams. A.Tarvydas gyvena Šilalės rajone, Kalniškių Antrajame kaime. Ties jo namais plyti vadinamasis Vainuto miškų biosferos poligonas, kurio dydis siekia apie 15 tūkst. hektarų.
45 metų miškininkavimo patirtį turintis Antanas Tarvydas karčiai juokauja, kad iškėlęs koją iš trobos neturi teisės niekur eiti be mokslininkų palydos, mat jo sodyba – savitame rezervate, kuriame ornitologai yra iškėlę lizdų vapsvaėdžiams ereliams ir juodiesiems gandrams. A.Tarvydas gyvena Šilalės rajone, Kalniškių Antrajame kaime. Ties jo namais plyti vadinamasis Vainuto miškų biosferos poligonas, kurio dydis siekia apie 15 tūkst. hektarų.
Iš viso A.Tarvydas turi apie 500 hektarų savo miško. Pasak šio miškininko, be jokių kompensacijų dėl lizdaviečių apsaugos jis negali naudoti 30 hektarų miško, dar apie 200 hektarų patenka į „Natura 2000“ teritoriją minėtame poligone. Pasak miškininko, visi nesusipratimai prasidėjo 2011–2015 metais, kai vyko „Natura 2000“ – saugomų teritorijų tinklo – įteisinimas: vienų buveinių teritorijų ribos buvo tikslinamos, o naujos – inventorizuojamos ir registruojamos. Tuo metu buvo skubama panaudoti projektinius pinigus, privelta daug klaidų. <...>
<...> Erelių lizduose – krankliai
Lietuvoje pagrindinė oficiali duomenų bazė, kurioje registruojami saugomų paukščių lizdai ir kitos saugomos radavietės, yra Saugomų rūšių informacinė sistema (SRIS). Joje yra nurodomos ir tų lizdų tikros koordinatės. Pasak šiauliečio miško savininko Kęstučio Aukselio, jo valdose yra trys SRIS sistemoje pažymėti erelių rėksnių lizdai, bet juose peri ne šie saugotini paukščiai, o krankliai.
„Turiu solidžios patirties – ir pats gerą dešimtmetį girininkavau. Erelių lizdų mūsų krašte būdavo ir anksčiau, bet niekas anuomet jų nežymėdavo, tačiau miškininkai juos ir taip saugodavo per paukščių perėjimą. Ereliai viename lizde peri 3–5 metus. Paprastai jie susikrauna lizdus greta naujų kirtaviečių. Jose būna likę kelmų, šakelių – visko, kuo maitinasi vabalai. Jais minta mažieji paukščiai ir graužikai, taigi ereliui maistas kirtime – kaip parduotuvė šalia būsto. Tačiau per penkerius metus miškininkų pasodinti medeliai paauga, maisto ereliams gerokai sumažėja ir jie išsikelia kitur palikę negyvenamus lizdus. Labiausiai ir pikta dėl to, kad erelių nebėra, o lizdų apsauga tebegalioja. Kad lizdų registracija būtų panaikinta, tyrimą turėčiau užsakyti pats ir pats sumokėti ornitologams. Apmaudu, nes iš mūsų miško valdų jau užsidirbo pinigų tokių projektų vykdytojai, o dabar dar antrą kartą jiems turėtume sumokėti. Ko gero, aplinkosaugininkams nėra malonu tai girdėti“, – apmaudo neslėpė K.Aukselis.<...>
<...> Aplinkosauginiai ribojimai
<...> Aplinkosauginiai ribojimai
Pasak Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininko, Europos žemės savininkų organizacijos viceprezidento dr. Algio Gaižučio, mūsų šalyje yra nemažai tarpusavyje persidengiančių ir ūkinę veiklą draudžiančių ar ribojančių paukščių apsaugos reikalavimų.
„Maždaug 60 proc. valstybinių miškų ir 40 proc. privačių miškų patenka po papildomų aplinkosauginių apribojimų skėčiu, papildydami tuos apribojimus, kurie numatyti Miškų įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Ne tik saugomose teritorijose, bet ir ūkiniuose miškuose pagrindinių miško kirtimų ribojimai visą laiką galioja aplink saugomų retųjų paukščių lizdavietes. Realiai tose vietose yra sukurtas mikrorezervato režimas. Kokie darbai ir kada juose draudžiami, detaliai numato Miško kirtimų taisyklės. Jose nustatyti ir kirtimų apribojimai aplink retųjų saugomų paukščių lizdavietes“, – sakė A.Gaižutis. Pasak jo, apskritai Lietuvoje visi paukščiai yra saugomi per jų veisimosi laikotarpį. Pavyzdžiui, aplinkos ministro įsakymais yra patvirtinti Geros aplinkos būklės (GAB) kriterijai, skirti buveinių būklei vertinti jų monitoringo procese. Tačiau pastaraisiais metais ūkinė veikla buvo pradėta reguliuoti ne tik buveinėse, bet ir už jų ribų. Pasak miško savininkų atstovo, praktikoje tai tapo dar vienu sunkiai įgyvendinamu ribojimų rinkiniu. Griežčiausia apsauga nustatyta tam tikriems saugomiems retiesiems paukščiams. Pavyzdžiui, pagal kirtimo taisykles aplink kiekvieną kilniojo ir jūrinio erelio lizdą, taip pat aplink erelio žuvininko, juodojo gandro ir didžiojo apuoko lizdą nevalia imtis ir pagrindinio miško kirtimo, ir kraštovaizdžio formavimo darbų 200 metrų spinduliu. „Atrodytų, kad 200 metrų spindulys aplink lizdą apibrėžia nedidelį plotą, bet realiai tai sudaro apie 12,5 hektaro. Galima palyginti: Lietuvoje privataus miškų savininko vidutinis valdos dydis yra apie 3,4 hektaro, vadinasi, dėl lizdo apsaugos keturi savininkai netenka teisės naudotis savo mišku. Galima įvertinti tai ir pinigais. Pavyzdžiui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pernai iš savininkų supirkinėjo vertingą mišką mokėdama po 20 tūkst. eurų už hektarą, mažiau vertingą – po 10 tūkst. eurų. Vadinasi, tas 12,5 ha lizdo apsaugai tenkantis plotas mažiausiai vertas 120 tūkst. eurų ir tokios vertės turtu jos savininkas negali naudotis“, – palyginimą pateikė A.Gaižutis. Pasak jo, blogai yra tai, kad nėra paisoma, kai tuose lizduose išvardinti paukščiai nebeperi. Jei lizdas įkeltas į medį, o paukščiai nebeperi keletą metų, apribojimai vis tiek galioja. „Taigi tie žmonės, kurių miško valdose gausiai peri paukščiai, yra ne apdovanojami, o baudžiami papildomai apribojant teisę naudotis savo nuosavybe“, – akcentavo A.Gaižutis. Ir dar keletas Miško kirtimų taisyklėse nurodytų skaičių: spindulys aplink erelio gyvatėdžio, didžiojo erelio rėksnio, sakalo keleivio ir žalvarnio lizdus turi siekti 150 metrų, tad bendra mažojo rezervato teritorija aplink lizdą sudaro apie 7 hektarus. Juodojo ir rudojo peslio, vapsvaėdžio, vištvanagio, uralinės pelėdos, mažojo erelio rėksnio spindulys aplink lizdą siekia 100 metrų – neliečiama teritorija aprėpia apie 3 hektarus. Aplink startsakalio, pelėsakalio, sketsakalio ir lututės lizdus spindulys turi siekti 50 metrų. Taip susidaro maždaug 0,8 hektaro nejudinamas plotas.
Reikalavimų nešulys
Žmonės, turėdami savo mišką, negali juo naudotis. Tačiau ar iš tikrųjų tokių ribojimų reikia? Suprantama, kad paukščių perėjimo metu reikalinga rimtis, bet ar būtini rezervatai? Be to, tai anaiptol ne visi apribojimai medžiapjūtės ir kitiems darbams miškuose, kylantys dėl paukščių apsaugos.
„Lietuvoje maždaug porą metų taikomi minėti GAB kriterijai, kurie iškeliami aukščiau nei kiti reikalavimai. Praktikoje aplinkosaugininkai gana subjektyviai juos traktuoja kaip viršesnius už kitus ūkinę veiklą reglamentuojančius reikalavimus. Tad norint suderinti miškotvarkos projektą – gauti leidimą miškui kirsti – reikia prisiimti papildomus maksimalius įsipareigojimus ir už saugomų teritorijų bei buveinių ribų. Tai vadinamoji artimoji aplinka – buferinė zona, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į paukščių rūšį. Ji gali siekti nuo kelių dešimčių metrų iki kelių kilometrų nuo paukščio apsaugai svarbios teritorijos. Tokia zona nepriskiriama saugomai teritorijai, tačiau joje ūkinei veiklai keliami reikalavimai gali būti net griežtesni nei pačioje saugomoje teritorijoje“, – paaiškino A.Gaižutis. Pasak jo, vadinamoji artimoji aplinka tiesiogiai nėra įtvirtinta nei ES Paukščių, nei Buveinių direktyvose, bet Lietuvoje – vienoje iš nedaugelio ES šalių – toks griežtas reglamentavimas taikomas. O gal viskas būtų paprasčiau, jei miško savininkams tiesiog būtų kompensuota už „nusavintas“ paukščių apsaugai teritorijas? „Prieš porą metų buvo priimta nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, bet atnaujinta kompensavimo tvarka iki šiol nėra patvirtinta. Už ES svarbos saugomus paukščius, dėl kurių miškuose steigiamos Paukščių apsaugai svarbios teritorijos, galima tikėtis nedidelės kompensacijos, jei miško savininkas tenkina reikalavimus ir deklaruoja tokias teritorijas kartu su žemdirbiais Pasėlių deklaravimo sistemoje. Kita vertus, ES Paukščių direktyva nė nereikalauja saugoti kiekvieno individo. Joje numatyta, kad turi būti skiriamos apsaugos priemonės, būtinos gyvybingai populiacijai išsaugoti. Jos turėtų būti proporcingos, pagrįstos duomenimis ir orientuotos į realų poveikį populiacijoms. O pas mus pasirenkamas maksimalus ribojimų modelis, nors aiškių duomenų apie jo efektyvumą stinga“, – teigė A.Gaižutis. Paukščių apsauga savaime nekelia abejonių, tačiau miško savininkai kelia kitą klausimą: ar visi šiandien taikomi ribojimai yra pagrįsti, proporcingi ir ar už juos valstybė realiai atlygina? Būtent čia, jų manymu, šiandien ir glūdi didžiausia problema.
<...>
<...>
LMSA pozicija aiški: paukščius būtina saugoti, tačiau sprendimai turi būti pagrįsti realiais duomenimis, periodiška lizdaviečių patikra, proporcingais ribojimais ir teisingu nuostolių kompensavimu. Negalima toleruoti situacijos, kai saugoma „dėl viso pikto“, o už to kainą sumoka vien privatus savininkas.
Gera aplinkosauga turi remtis ne draudimų gausa, bet protinga pusiausvyra tarp biologinės įvairovės apsaugos ir Konstitucijoje įtvirtintos nuosavybės teisės.
_____________
