Diskusijoje buvo siekiama aptarti esminius miškų sektoriaus klausimus, kaip suderinti konkuruojančius ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos poreikius.
Aptarėme, kuri miškų naudojimo sistema – daugiafunkcinė ar griežtai atidalintomis teritorijomis kažkuriai vienai funkcijai (o gal- jų derinys) – galėtų efektyviausiai atliepti šiuolaikinius poreikius. Svarbi tema- kokį miškų ūkio sektoriaus finansavimo modelį taikyti, kad jis išliktų ekonomiškai gyvybingas ir konkurencingas. Juk visi dabar pripratę nemokamai naudotis miškų infrastruktūra, teikiamomis paslaugomis ir gėrybėmis. Tačiau nemokamų dalykų nebūna- visa tai finansuojama iš miškininkų ir miško savininkų veiklos uždirbamų lėšų. Tol, kol ši veikla pelninga. O jei taps nuostolinga dėl vis gausėjančių suvaržymų- ar visuomenė yra pasiryžusi naujam visuotiniam "miškų mokesčiui"?
„Miškai yra mūsų žalia oazė ir kartu svarbi ekonomikos dalis. Turime užtikrinti, kad naujoji miškų strategija būtų moksliškai pagrįsta ir atlieptų visus – nuo pramonės iki gamtosaugininkų – poreikius. Atsisakydami pasenusių praktikų ir investuodami į tiksliąją miškininkystę, galime sukurti miškus, kurie bus atsparesni klimato kaitai ir generuos pajamas ne tik iš medienos, bet ir iš naujų, nemedieninių žaliųjų paslaugų,“ – pažymėjo savo pasisakyme Seimo narys
Audrius Radvilavičius.
Forumo metu išsakytas įžvalgas jis žadėjo perkelti į parlamentinį darbą – sieks, kad būtų parengti ir priimti teisės aktai, užtikrinantys tvarią Lietuvos miškų ir pramonės plėtros ateitį.