Naujienos

*KONSTITUCINIO TEISMO Nutarimas DĖL MIŠKAMS PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. RUGPJŪČIO 14 D. NUTARIMO NR. 329 "DĖL MIŠKAMS PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMO" 3.4 PUNKTO 3 PASTRAIPOS ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI Vilnius, 1998 m. birželio 1 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,
susidedantisiš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno,
KęstučioLapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto,
Vlado Pavilonio,Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus,
TeodorosStaugaitienės ir Juozo Žilio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos RespublikosVyriausybės atstovams Žemės ūkio ministerijos Teisėsdepartamento Teisės ir kadrų skyriaus vyriausiajai specialisteiLaimai Vaičiūnienei ir Aplinkos ministerijos Miškų ūkiodepartamento Miškų ūkio strategijos skyriaus viršininkui ValduiVaičiūnui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos KonstitucinioTeismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismoposėdyje 1998 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/97 pagalpareiškėjo - Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriauskolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl miškams padarytosžalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraipa atitinka LietuvosRespublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucinis Teismas nustatė: I Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d.priėmė nutarimą Nr. 329 "Dėl miškams padarytos žalosatlyginimo" (Žin., 1991, Nr. 26-706). Vyriausybė 1993 m. spalio5 d. nutarime Nr. 741 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 dalinio pakeitimo"(Žin., 1993, Nr. 52(37)-1014) 3.4 punktą išdėstė taip: "3.4. už padarytą miškams žalą išieškotos, taip pat gautosrealizavus neteisėtai įgytą produkciją lėšos sumokamos į: rajonų ir miestų valdybų sąskaitas, kai žala padaryta šiųvaldybų reguliavimo sričiai priskirtiems miškams ir ieškiniuspareiškia šios valdybos; savininkams, kai žala padaryta jų miškams ir ieškiniuspareiškia patys savininkai; miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą,kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškamsir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai, taip pat kaižala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šiųasmenų neteisėtais veiksmais ir ieškinius pareiškia miškųapsaugos pareigūnai; Miškų ūkio ministerijos centralizuotą miško auginimofondą, kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkųmiškams neteisėtais šių urėdijų ir nacionalinių parkų veiksmaisir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai; valstybinį gamtos apsaugos fondą, kai ieškinius pareiškiaaplinkos apsaugos pareigūnai." Pareiškėjas, nurodydamas šio nutarimo ginčijamospastraipos numerį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymųir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 9straipsnio trečiosios dalies reikalavimus. Pagal pareiškėjoginčijamos pastraipos turinį ji turėtų būti žymima kaip 3.4punkto 3 pastraipa (Konstitucinio Teismo nutarime ji busvadinama Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329"Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3pastraipa). II Pareiškėjas - Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylųskyriaus kolegija 1997 m. birželio 18 d. nagrinėjo civilinębylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajonoapylinkės teismo sprendimo pagal Rietavo miškų urėdijospareikštą ieškinį dėl išieškojimo iš atsakovo 37115,02 Lt žalosatlyginimo už savavališką nuosavo miško iškirtimą. Teismas 1997m. birželio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė irkreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, arVyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėlmiškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraiposnuostata "už padarytą miškams žalą išieškotos [...] lėšossumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimofondą [...], kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenųmiškams šių asmenų neteisėtais veiksmais" atitinkaKonstitucijos 23 straipsnį. III Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 26 straipsnyjenustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę Miškųįstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn LietuvosRespublikos įstatymų nustatyta tvarka. Miškų įstatymo 11straipsnio antroji dalis numato, jog privačių miškų tvarkymo irnaudojimo nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 23 straipsnyjeskelbiama, jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugoįstatymai. Pareiškėjo nuomone, miško savininkas savavališkai,t. y. neteisėtai, kirsdamas nuosavą mišką padaryti žalą galitik sau. Atsakomybė už tokią pažaidą numatyta Administraciniųteisės pažeidimų kodekso 62 straipsnyje, tačiau joks kitasįstatymas - Civilinis kodeksas, Miškų įstatymas ir pan. -nenustato savininko atsakomybės už nuosavybės teisepriklausančio miško iškirtimą ir žalos atlyginimą. Pareiškėjasteigia, kad ginčijama Vyriausybės nutarimo "Dėl miškamspadarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraipos nuostataapriboja savininko teises valdyti savo turtą, naudotis,disponuoti juo ir pažeidžia jo interesus. Pagal Konstitucijos23 straipsnio prasmę tokie apribojimai gali būti numatyti tikįstatymo. IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautisuinteresuoto asmens atstovų L. Vaičiūnienės ir V. Vaičiūnopaaiškinimai. 1. Atstovė L. Vaičiūnienė paaiškino, kad pagal Miškųįstatymo 1 straipsnį "miškas yra vienas pagrindinių Lietuvosgamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei,saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę". Miškasyra bendranacionalinis mūsų valstybės turtas, tenkinantis visosvisuomenės interesus, turintis didelę ekologinę reikšmę. Miškųįstatymas suteikia piliečiams teisę laisvai lankytis miškuose,išskyrus rezervatų ir specialios paskirties miškus. Visos šiosaplinkybės ir sąlygoja miško, kaip privačios nuosavybės teisesobjekto, teisinio režimo specifiką, palyginti su kitaisprivačios nuosavybės teisės objektais. Atstovė nurodė, kad visųnuosavybės formų miškų tvarkymą, naudojimą, atkūrimą beiapsaugą reglamentuoja Miškų įstatymas, Žemės įstatymas,Vyriausybės nutarimu patvirtinti Privačių miškų tvarkymo irnaudojimo nuostatai ir kiti teisės aktai. Atstovė pažymėjo, kad privačių miškų savininkai turi teisępirkti, parduoti, perleisti neatlygintinai, mainyti, nuomoti,įkeisti miško žemę įstatymų nustatyta tvarka, taip patnemokamai gauti konsultaciją miško ūkio tvarkymo klausimais. Atstovės nuomone, tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktaiprivačių miškų savininkams nustato miško išteklių naudojimoapribojimus, nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytųnuosavybės neliečiamumo nuostatų. Atstovė nurodė, kad ministerija, atsižvelgdama į tai, kadmiško savininkas, savavališkai kirsdamas mišką, naikindamasmedžius ir krūmus jam nuosavybės teise priklausančioje miškožemėje, nepadaro ekonominės žalos valstybei ir visuomenei,pateikė Vyriausybei naują nutarimo projektą "Dėl miškamspadarytos žalos atlyginimo", kuriame nebenumatoma miškųsavininkų atsakomybė atlyginti žalą už medžių ir krūmų kirtimąnuosavybės teise priklausančioje miško žemėje. 2. Atstovas V. Vaičiūnas paaiškinime nurodė, kad miško,kaip privačios nuosavybės teisės objekto, teisinio režimospecifiką sąlygoja tai, kad, palyginti su kitais nuosavybėsteisės objektais, miškas yra bendranacionalinis Lietuvosturtas, jis tenkina ne tik miško savininko, bet ir visosvisuomenės interesus. Atstovas pažymėjo, kad nežinoma nė vienos išsivysčiusiosšalies, kur miško savininkai galėtų visiškai laisvai disponuotijuo. Visame pasaulyje valstybė reguliuoja miškų kirtimą,atkūrimą, pavertimą kitomis naudmenomis, nustato aplinkosaugosreikalavimus, atsakomybę už atitinkamų įstatymų pažeidimus. Atstovas teigė, kad privatūs miško savininkai disponuojajiems nuosavybės teise priklausančiais miškais, gali juosparduoti, perduoti neatlygintinai, įkeisti, nuomoti ir pan.Tačiau miško savininkas privalo mišką tvarkyti, naudoti joišteklius, jį atkurti ir saugoti laikydamasis įstatymų ir kitųteisės aktų reikalavimų. Atstovo nuomone, galiojančiuose įstatymuose irpoįstatyminiuose aktuose privačių miškų savininkams nustatytimiško išteklių naudojimo apribojimai nepažeidžia Konstitucijos23 straipsnyje nustatytų nuosavybės neliečiamumo nuostatų. Atstovas nurodė, kad miško savininkas, kuris savavališkaikerta mišką pažeisdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, dažnaipadaro žalą valstybei, visuomenei, gamtai. Tačiau taisatvejais, kada miško savininkas savavališkai vykdo rinktiniuskirtimus eksploataciniuose miškuose, praktiškai jis gamtai,visuomenei didelės žalos nepadaro, tačiau pažeidžiagaliojančius teisės aktus, už ką turi būti traukiamasatsakomybėn. Atstovas pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, jog miškosavininkas, savavališkai kirsdamas mišką, neretai padaro žalątik sau, Žemės ir miškų ūkio ministerija pateikė Vyriausybeinaują nutarimo projektą "Dėl miškams padarytos žalosatlyginimo", kuriame nebenumatoma miško savininkams,savavališkai iškirtusiems mišką, skaičiuoti žalą. V Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautosspecialistų - Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinėsteisės ir proceso katedros vedėjo prof. habil. dr. V. Mikelėnoir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylųir teisės aktų rengimo skyriaus prokuroro L. Miežėno išvados. V. Mikelėnas, remdamasis Konstitucijos 30 straipsnioantrosios dalies, Civilinio kodekso straipsnių ir Miškųįstatymo normų turinio analize, padarė išvadą, kad Vyriausybė,minėtais nutarimais nustatydama miško savininko civilinęatsakomybę už žalos padarymą iškertant nuosavą mišką, veikėultra vires, t. y. pažeidė Konstitucijos ir įstatymų nustatytąvaldžių padalijimo principą, nes išsprendė ne jos, o įstatymųleidėjo kompetencijai priskirtus klausimus. Išvadoje teigiama,kad Vyriausybė teisiškai nepagrįstai nustatė miško savininko,iškirtusio mišką pažeidžiant nustatytą tvarką, civilinęatsakomybę, nes tai prieštarauja nustatytiems prievoliųatsiradimo ir pasibaigimo pagrindams. Išvadoje pabrėžiama, kad miškas yra ypatingas nuosavybėsteisės objektas, turintis svarbią reikšmę visai visuomenei,atmosferai ir kitiems gyvybiniams planetos egzistavimoveiksniams. Miškų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytiprivačių miškų tvarkymo ir naudojimo apribojimai yrapateisinami, nes gina viešąjį interesą. Tokią teisę valstybeisuteikia Konstitucijos 46 straipsnio trečioji dalis. L. Miežėnas savo paaiškinime nurodė, kad Miškų įstatymasnenumato miško savininkų materialinės atsakomybės už jamnuosavybės teise priklausančiam miškui padarytą žalą. Privačiųmiškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai taip pat nenumatosavininkų materialinės atsakomybės už padarytą žaląsavavališkai kertant jam nuosavybės teise priklausantį mišką.Paaiškinime teigiama, kad pagal dabar galiojančius įstatymus užsavavališką miško kirtimą arba viršijant leidime kirstinustatytą miško kiekį, medžių rūšis miško savininkui galėtųbūti taikoma administracinė atsakomybė, numatytaAdministracinių teisės pažeidimų kodekse. L. Miežėnas nurodė, kad Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d.nutarimu Nr. 329 su vėlesniais pakeitimais nustatydama žalosatlyginimą valstybei (ar savivaldybei), kai žala padaromasavininko neteisėtais veiksmais, iškertant jam privačiosnuosavybės teise priklausantį mišką, viršijo savo kompetencijosribas. Byloje taip pat gautas žemės ūkio viceministro A. Brukopaaiškinimas. VI Suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje išesmės pakartojo paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Atstovas V. Vaičiūnas papildomai paaiškino, kad kertantmišką aplinkai padaroma vienokia ar kitokia žala iraplinkosaugos ekspertai tuo neabejoja. Pagrindinis ginčijamonutarimo trūkumas tas, kad nėra išskirta žala, padaroma miškui,ir žala, kertant mišką, padaroma aplinkai. Atstovas pažymėjo,kad savavališku miško kirtimu padaryta miškui žala turi duaspektus: turtinį - žala padaryta miškui ir aplinkosauginį -žala padaryta aplinkai. Atstovas nurodė, kad parengtame naujamenutarimo projekte nenumatoma, kad miško savininkui savavališkaiiškirtus mišką būtų išskaičiuojami turtiniai nuostoliai, nesjis juos padaro savo miškui. Tačiau jeigu bus nustatyta, kadtaip iškirtus mišką aplinkai padaryta žala, jis turėtų tokiąžalą atlyginti. Suinteresuoto asmens atstovė L. Vaičiūnienė pritarė V.Vaičiūno paaiškinimui ir pažymėjo, kad Miškų įstatymo 26straipsnis numato trečiųjų asmenų atsakomybę atlyginti žalą,padarytą miško valdytojams, savininkams ir naudotojams. Miškosavininkas savavališku miško iškirtimu padaro žalą sau. Užmiško savininko savavališką miško kirtimą įstatyme numatytaadministracinė atsakomybė. Miško savininko civilinė atsakomybėuž tai turėtų būti panaikinta. Suinteresuoto asmens atstovas V. Vaičiūnas pripažino, kaduž savavališką miško kirtimą ir juo tiek miškui, tiek aplinkaipadarytos žalos atlyginimo sąlygos, pagrindai ir tvarka turibūti nustatyti įstatymuose, o žalos dydžio apskaičiavimometodikos, taksos gali būti tvirtinamos Vyriausybės arba jospavedimu - kompetentingos institucijos. Be to, atstovaspaaiškino, kad ekologinės žalos atlyginimo principai įstatymesmulkiai nereglamentuoti. Tokios žalos nustatymo metodika irtaksos turėtų būti pagrįstos objektyviais kriterijais, t. y.miško funkcine paskirtimi, pagal kurią Miškų įstatymo 4straipsnyje miškai skirstomi į keturias grupes, ir kiekvienaiiš jų yra nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje yraįtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: "Nuosavybėneliečiama." Taigi tik savininkas, kaip subjektinių teisių įturtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudotibei disponuoti juo. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kadkiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybėnepažeistų nuosavybės teisių. Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta:"Nuosavybės teises saugo įstatymai." Vadinasi, valstybė turipriedermę leisti atitinkamus įstatymus ir jais remdamasi gintinuosavybę. Tuo tikslu sukuriama atitinkamų teisės normųsistema, kurios uždavinys - užtikrinti savininkui galimybę savonuožiūra turtą naudoti, valdyti bei disponuoti juo, ginti irsaugoti nuosavybės teisę nuo pažeidimų. Tačiau negalima teigti,kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybėsteises, yra visiškai laisvas. Nei Konstitucija, nei visuotinaipripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybėsįstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimojuo tam tikras ribas. Kartu tokiais ribojimais negali būtipaneigiama nuosavybės teisės esmė. Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios irantrosios dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28straipsnį, kuriame nustatyta: "Įgyvendindamas savo teises irnaudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LietuvosRespublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmoniųteisių ir laisvių." Šią konstitucinę nuostatą iš esmės atitinkaCivilinio kodekso 96 straipsnio pirmosios dalies norma, kuriojenustatyta, kad savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi bei disponuoja juo nepažeisdamas kitų asmenų teisiųir teisėtų interesų. Tai reiškia, kad savininkas,įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgtiį viešuosius interesus. Beje, Konstitucinis Teismas,aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio antrosios daliesturinio esmę, yra pažymėjęs, kad "[...] teisės teorijospožiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmissuponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visaisvisuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtasgaliojimo ribas" (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d.nutarimas). 2. Konstitucijos 54 straipsnio pirmojoje dalyjeįtvirtinta: "Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos,gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingųvietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taippat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai." Šioje normoje yrasuformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų - užtikrintižmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastaisuprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyjesusijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo,dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinėsmedžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančiosnatūraliosios bei antropogeninės sistemos. Miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yravieningos ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės iržmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkoskokybę. Miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomibendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yravalstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešiejiir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybeigerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamybosekologizavimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškasnaudojimas. Aplinkos apsaugos reikalavimai paprastaiįtvirtinami ir detalizuojami atitinkamų įstatymų normose,kuriose nustatytos miškų valdytojų, savininkų ir naudotojųpareigos ir teisės. Miškų apsaugos požiūriu išskirtina yra tai, kad miškosavininkams, valdytojams ir naudotojams galiojančiuose teisėsaktuose yra nustatytos specialios pareigos, kaip antai: saugotimiškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių,laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiaisbūdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai,racionaliai ūkininkauti miško žemėje, išsaugoti biologinęįvairovę ir pan. Taigi ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miškoreikšmė aplinkai, viešiesiems interesams sąlygoja miškosavininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus irsuvaržymus. Paprastai tai daroma teisės aktais reguliuojantmiško tvarkymą bei naudojimą. Pažymėtina, kad Lietuvai būdinga įvairiapusė miškųapsaugos tradicija. Antai 1929 m. birželio 7 d. patvirtintosePrivatinių savininkų miškams prižiūrėti ir valdyti taisyklėsebuvo numatyta, kad savininkų miškai priklauso Miškųdepartamento priežiūrai. Lietuvoje galiojo savininkams ganagriežta miško kirtimo tvarka. Savininkai, pažeidę miško kirtimotaisykles, buvo traukiami atsakomybėn pagal Baudžiamojo statutonormas. Neteisėtai nukirsta miško medžiaga buvo sulaikoma,sekvestruojama. 3.1. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybės 1991 m.rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 3.4 punkto 3 pastraiposnuostata, jog už padarytą miškams žalą išieškotos lėšossumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimofondą, "[...] kai žala padaryta kitų juridinių ar fiziniųasmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais", atitinkaKonstitucijos 23 straipsnį. Pareiškėjas mano, kad tokianuostata prieštarauja šiam straipsniui, nes ja ribojamasavininko teisė valdyti, naudoti savo turtą bei disponuoti juo,t. y. pažeidžiami jo interesai. Be to, teigiama, kad pagalKonstitucijos 23 straipsnio prasmę nuosavybės teises galimariboti tik įstatymu. Analizuojant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3 pastraiposginčijamos nuostatos atitikimą Konstitucijos 23 straipsniuibūtina atsižvelgti į jos sąveiką su kitomis šio nutarimonormomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių teisinioreguliavimo istorinius aspektus bei kitas svarbias aplinkybes. Vyriausybės nutarimo 1 punkte nustatyta, kad juridiniai irfiziniai asmenys yra materialiai atsakingi, jeigu jie miškųfondo žemėse neteisėtai nukerta arba sužaloja medžius irkrūmus, sunaikina arba sužaloja mišką, miško kultūras,sėjinukus arba sodinukus miško daigynuose. Materialinėatsakomybė nustatyta taip pat už kitus neteisėtus veiksmus.Nutarime patvirtintos juridinių ir fizinių asmenų veiksmaismiškams padarytos žalos atlyginimo taksos, o 3 punkto 2papunktyje nustatyta, kad asmenys, padarę žalą miškams,atlygina ją nepriklausomai nuo to, ar yra traukiamibaudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn. Apibendrinantnurodytų teisės normų turinį galima teigti, kad jose buvosuformuluoti teisiniai pagrindai išieškoti iš juridinių irfizinių asmenų miškams padarytą žalą. Kitos šio nutarimo normos iš esmės yra skirtos patikslintiteisiniam reguliavimui dėl miškams padarytos žalos atlyginimo.Akivaizdu, kad tokio pobūdžio yra ir 3.4 punkto 3 pastraiposginčijama nuostata. Joje yra nustatyta, kad už padarytą miškamsžalą išieškotos lėšos, taip pat ir už žalą, padarytą juridiniųar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais,sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškų auginimofondą. Šioje nuostatoje nustatomos kai kurių Vyriausybėsnutarimo teisės normų įgyvendinimo taisyklės. Kitas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti vertinantVyriausybės nutarimo ginčijamos nuostatos teisėtumą, susijęs sujos istoriniu aiškinimu. Pažymėtina, kad 1991 m. rugpjūčio 14d., kai buvo priimamas Vyriausybės nutarimas "Dėl miškamspadarytos žalos atlyginimo", privačių miškų realiai dar nebuvo.Į Lietuvos teisės sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisėsinstitutą iš esmės keitėsi privačios nuosavybės, taip pat irmiškų, įstatyminio reguliavimo pobūdis. Miškų įstatyme, taippat kituose įstatymuose buvo numatyta ir privati miškųnuosavybė, nustatytos miško savininkų, valdytojų ir naudotojųpareigos. Įstatymuose buvo suformuluotos miško apsaugos nuoneteisėtų veiksmų teisinės prielaidos - teisinė atsakomybė užsavavališką miško kirtimą, taip pat fizinių ir juridiniųasmenų, padariusių žalą miškui, pareiga ją atlyginti. Kartu pažymėtina, kad atsiradus privačiai miškų nuosavybeiVyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas dėl miškamspadarytos žalos atlyginimo nebuvo tinkamai patikslintas. 3.2. Sprendžiant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3pastraipos ginčijamos nuostatos konstitucingumo klausimą būtinaremtis ir Konstitucijos 54 straipsnio antrąja dalimi, kuriojenustatyta: "Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes,vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikįaplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją." KonstitucinisTeismas pažymi, kad šios normos turinyje išskirtini keliaspektai. Visų pirma joje įtvirtintas aplinkos apsaugosprincipas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikytinuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkaiir, suprantama, miškams. Antra, šioje normoje suponuojamosatitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip patpadarytos miškui žalos atlyginimo teisinės prielaidos. Konstitucijos 54 straipsnio antrosios dalies norma yrateisės normų dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimokonstitucinis pagrindas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32straipsnyje yra nustatyta: "Juridiniai ir fiziniai asmenys,neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai irgyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui beiinteresams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esantgalimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę." Tačiau suminėtomis normomis dar nesuderintos atitinkamos Miškų įstatymonormos. Antai Miškų įstatymo 26 straipsnio pirmojoje dalyjenustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalosmiško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui irinteresams, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yragalimybė, atstatyti iki pažeidimo buvusią būklę. Atkreiptinasdėmesys į tai, kad joje kalbama tik apie trečiųjų asmenųpadarytą žalą, tuo tarpu apie miškų savininkų padarytą žaląaplinkai, kai jie savavališkai kerta jiems nuosavybės teisepriklausantį mišką, nieko nekalbama. Pažymėtina, kad savininkas savavališkais veiksmais,kirsdamas privačios nuosavybės teise jam priklausantį mišką,gali sukelti dvejopus teisinius padarinius. Pirma, miškosavininkas pažeidžia įstatymo ar poįstatyminio teisės aktonustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, t. y.jis padaro teisės pažeidimą, už kurį gali būti traukiamasteisinėn atsakomybėn. Antra, miško savininkas, savavališkaikirsdamas nuosavą mišką, gali padaryti žalą ir aplinkai. Tokiuatveju nepriklausomai nuo administracinės ar baudžiamosiosatsakomybės taikymo gali atsirasti ir prievolė atlygintipadarytą aplinkai žalą. 3.3. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas, teigdamas, kadVyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėlmiškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4. punkto 3 pastraiposginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,mano, jog savininkas, savavališkai kirsdamas nuosavą mišką,gali padaryti žalą tik sau ir todėl iš jo negali būtireikalaujama atlyginti žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjo keliamas teisinio reguliavimodėl miško savininko savavališku miško kirtimu nuosavam miškuipadarytos žalos atlyginimo klausimo tyrimas yra sietinas subendraisiais prievolinės teisės principais. Civilinė atsakomybėyra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalautiatlyginti nuostolius, o kita šalis privalo padarytus nuostoliusatlyginti. Prievoliniame santykyje būtinos dvi šalys:nukentėjusysis, kuriam padaryta žala, ir žalą padaręs asmuo.Miško savininkas, savavališkai, t. y. neteisėtai, kirsdamas jampriklausantį mišką, gali padaryti turtinę žalą ir sau. Tačiaušiuo atveju nėra turtinės prievolės, nes nukentėjusysis ir žaląpadaręs asmuo sutampa viename asmenyje. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra tai, kad miškosavininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai,todėl atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo.Tokiu atveju atitinkama aplinkos apsaugos institucija turiteisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir argumentus darytinaišvada, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr.329 "Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3pastraipos ginčijama nuostata neatitinka Konstitucijos 23straipsnio pirmosios ir antrosios dalių. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos RespublikosKonstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl miškams padarytos žalosatlyginimo" 3.4. punkto 3 pastraipos nuostata, kad už padarytąmiškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų irnacionalinių parkų miško auginimo fondą, "[...] kai žalapadaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenųneteisėtais veiksmais [...]", prieštarauja Lietuvos RespublikosKonstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis irneskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.