Naujienos

Z.Bitvinskaitė: Kad sėkmingai augtų. Atkurto ar įveisto miško priežiūra. Patarimai

Nors Miškų įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad iškirstas miškas turi būti atkurtas per 3 metus nuo jo iškirtimo, žuvę želdiniai ar žėliniai - per dvejus metus nustačius žuvimo faktą, neteisėtai iškirstas miškas - per metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo, tačiau pasodinus medelius ar atsiradus pakankamam kiekiui savaiminukų kirtavietėje, ar įveisus mišką ten, kur jis neaugo, miško atkūrimo ir įveisimo procesas dar nesibaigia: pagal minėto Miškų įstatymo straipsnio reikalavimus, miško valdytojas ar savininkas privalo pasodintus želdinius ar savaiminukus saugoti ir prižiūrėti (minkštųjų lapuočių - iki 6-erių metų, kietųjų lapuočių ir spygliuočių - iki 8-erių metų), kol iš projektuotų medžių rūšių susiformuos jaunuolynas ir bus atliekami jaunuolynų ugdymo kirtimai.

Straipsnis publikuojamas gavus autorės sutikimą.

Svarbu - laiku pasirūpinti
Į šiuos Miškų įstatymo reikalavimus dėmesį ypač turi atkreipti nepatyrę naujų miškų savininkai, besipiktinantys tuo, kad, pasodinus mišką ir RAAD valstybiniams miškų pareigūnams miško želdinimo darbus įvertinus ,,gerai" ar konstatavus, kad miškas atkurtas per Miškų įstatymo nustatytus terminus, pareigūnai juos rudenį įpareigoja mišką atsodinti ar skiria baudą už neatliktą želdinių ar žėlinių priežiūrą ir apsaugą, nors, atrodo, dar visai neseniai konstatavo, kad miškas atkurtas ar net ,,gerai" atlikti miško želdinimo darbai. Šiais metais dėl to teko tirti keletą skundų, kai kurie iš jų buvo pasiekę net teismą, todėl po pavasario miško sodinimo darbų miško savininkams nereikėtų labai atsipalaiduoti: tikrindamas miško želdinimo darbų kokybę, valstybinis miškų pareigūnas įvertina tik tai, kas virš žemės - sodinuko antžeminę dalį, tačiau jis negali įvertinti, ar medelio šaknys neužlenktos ir kokybiškos, ar jie prigis, o vasarą jų nenustelbs krūmai, žolės ir nepažeis kenkėjai. Nors želdiniams prigyti didžiausią įtaką turi medžių rūšių atitiktis augavietės sąlygoms, sodmenų kilmė ir kokybė, taip pat pasodinimo kokybė, tačiau vėliau ne mažiau svarbi ir laiku atlikta želdinių bei žėlinių priežiūra ir apsauga.

Nesudarykim sąlygų šabakštynams
Kelia nerimą pastaraisiais metais didėjantys minkštųjų lapuočių, ypač menkaverčių (baltalksnio ir savaiminės drebulės, pažeistos šerdies puvinio) plotai. Liberalizavus Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus ir padaugėjus žvėrių miškuose, netaikant jokių priežiūros, apsaugos ar žvėrių skaičiaus mažinimo priemonių, privatūs iškirsti pušynai masiškai atsikuria beržynais, net ir tose augavietėse, kuriose jie neturėtų vyrauti, ąžuolynai - drebulynais ir visokiais šabakštynais. Juose atsiranda gausybė įvairių tikslinių medžių rūšių savaiminukų, kurie leidžia mišką laikyti atkurtu, bet vėliau, netaikant priežiūros ir apsaugos priemonių, visas kiek vertingesnes medžių rūšis užstelbia greitai augantys menkaverčiai minkštieji lapuočiai, nors miškas pagal medelių skaičių laikomas atkurtu ar įveistu. Deja, toks miškas ateityje nedžiugins nei kaimynų, nei paties savininko vaikaičių. Neseniai teko skaityti straipsnį, kurio autorius piktinosi, kad taip ilgai nebuvo reabilituotas beržas, o jo plitimas buvo ribojamas. Šiai nuomonei galėčiau pritarti tik iš dalies, kadangi Lietuvoje per mažai skiriama dėmesio beržo selekcijai ir lėšų selekciniam beržui veisti. Bet kokios kokybės beržo sėklos gali įveikti 1-2 km atstumą, todėl ne tokie jau neteisūs buvo senosios kartos miškininkai, atsargiai vertindami beržo plitimą ar jį ribodami. Per ilgus mano darbo metus nė vienas patarimo besikreipiantis miško savininkas neuždavė klausimo, kaip pagerinti būsimo miško genetines savybes - medžių stiebo ar medienos kokybę, atsparumą aplinkos sąlygoms, nors buvo ką tik iškirtęs mišką ir puikiai suprato ūkinio miško finansinę naudą. Todėl likimo valiai palikti neaiškios selekcinės kokybės žėliniai, vėliau nevykdant ugdymo kirtimų, yra žemos miškininkystės kultūros ir netoleruotino ūkininkavimo pavyzdys.

Negailėkim laiko ir triūso
Želdinių ir žėlinių priežiūra - tai darbų visuma, kuri turi pagerinti pasodintų medelių prigijimą, jų ir savaime išaugusių medelių augimą. Priežiūros darbai - tai medelių pasodinimo vietų ir jų apnuogintų šaknų (vandens nuplautų ir vėjo nupustytų) užpylimas žemėmis, šalčio iškilnotų medelių šaknų prispaudimas, užneštų žemėmis medelių atkasimas, tikslines medžių rūšis stelbiančių žolių, nepageidaujamų medelių ir krūmų šalinimas, žuvusių ar neprigijusių projektuotų medžių rūšių medelių atsodinimas,paviršinio vandens nuleidimas.Šlapiose augavietėse augančiuose želdiniuose ir žėliniuose kelerius metus nuo jų įveisimo būtina kiekvieną pavasarį patikrinti, ar gerai veikia sausinimo sistemos seklieji grioveliai, drenavimo ir surenkančios bei į griovius vandenį nuleidžiančios vagos, taip pat turi būti pašalinami vagose ir grioveliuose susidarę „kamščiai". Želdinių ir žėlinių priežiūra pradedama juos įveisus, baigiama šeštaisiais (vyraujant minkštiesiems lapuočiams) ir aštuntaisiais (vyraujant spygliuočiams ir kietiesiems lapuočiams) jų augimo metais, kai jiems jau negali pakenkti nepageidaujama konkuruojanti augalija: žolės, krūmai ir neprojektuotos minkštųjų lapuočių medžių rūšys.
Želdinių ar žėlinių augimo sąlygos gerinamos mažinant ar pašalinant žolių ir medelių konkurenciją dėl šviesos, maisto medžiagų, drėgmės, gerinant fizines dirvos savybes. Padidėjus medelių apšvietimui ir dirvožemio paviršiaus temperatūrai, labai pagerėja medelių prigijimas ir augimas, mažėja pelinių graužikų pažeidimų.

Sodinukui ir žolė - pavojingas priešas
Nors žolės dirvožemyje didina organinių medžiagų kiekį, kaupia mineralinius elementus, tačiau augantiems medeliams jos nepavojingos tik gerai įdirbtuose dirvožemiuose ir stambiais sodmenimis įveistuose želdiniuose. Jei želdiniai buvo įveisti smulkiais sodmenimis, atlikdami želdinių priežiūrą išvešėjusiose žolėse sunkiai rasite smulkius medelius. Žolės naikinamos jas šienaujant, pašalinant apie pasodintus medelius arba apmindant. Didžiausias efektas pasiekiamas, kai žolės sunaikinamos ar apmindomos apie medelius vos tik pradėjusios juos stelbti. Taip pat turi būti pašalinami projektuotas medžių rūšis stelbiantys medžiai ir krūmai (drebulės ir kt.).
Pirmaisiais medelių augimo metais turi būti pašalinamos ar apmindomos bet kokios šalia medelių augančios ir su jais konkuruojančios žolės. Tai atliekama vasarą ne mažiau kaip du kartus. Šiuos darbus rekomenduojama baigti ne vėliau kaip iki rugpjūčio antros pusės, nes vėliau tai neatneša naudos: medelių augimas baigiantis vasarai sulėtėja, o iš rudens supurentoje priemolio dirvoje medeliai pavasarį gali būti iškilnojami šalčio. Konkuruojančių augalų stelbimas daugiau sumažina medelių skersmens prieaugį, mažiau - jų aukštį, dėl to jie tampa neatsparūs mechaniniam poveikiui: nulenkiami sniego, apledėjimų ar konkuruojančių augalų žūna. Pirmaisiais želdinių augimo metais šalia augantiems ir konkuruojantiems augalams išgarinus drėgmę iš dirvožemio,tikslinių medžių rūšių medeliai gali žūti dėl drėgmės trūkumo.
Antraisiais, trečiaisiais ir vėlesniais medelių augimo metais jų priežiūros dažnumas priklauso nuo medžių rūšių šviesamėgiškumo. Nustatyta stelbimo riba, kuriai esant stelbimo padariniai gali būti katastrofiški. Antrais ir vėlesniais augimo metais būtina atlikti priežiūrą, kai eglės medeliai užstelbiami nepageidaujamos augmenijos 75% ir daugiau, pušies ir kitųstelbimo netoleruojančių medelių - stelbiama 50-75%ir daugiau lajos, priklausomai nuo stelbiančių rūšių. Ūksmę pakeliančių medžių rūšių želdiniuose ir žėliniuose konkuruojanti augalija šalinama tik tada, kai medelių gaunamos šviesos kiekis sumažėja apie 50 % viso apšvietimo. Negalima iš viršaus užpavėsinti šviesamėgių rūšių (pušies, beržo, maumedžio). Ąžuolas ir juodalksnis tarp šviesinių ir ūksmę toleruojančių medžių užima tarpinę padėtį, todėl žolinė augalija turi būti šalinama, kai tik pradeda stelbti medelio viršūninį ūglį. Naikinant žoles dirvą geriau ne purenti, bet žolę šienauti ar sumindžioti. Purenant dirvą kartais galima sulaukti neigiamo efekto - sumažėja prigijimas, išsilaikymas bei pablogėja medelių augimas, todėl purenti dirvą pušies ir eglės želdiniuose galima pirmaisiais ir antraisiais, maumedžio - tik pirmaisiais metais. LAMMC filialo Lietuvos miškų instituto duomenimis, želdinių nepriežiūra didesnę įtaką turi prigijimui ir išsilaikymui, mažesnę - augimui. Stambiais sodinukais (3 m.) įveistų pušies želdinių nepriežiūra per 3 m. jų išsilaikymą sumažino 36%, eglės (4 m.) - 44%, vidutinį skersmenį - atitinkamai 25 ir 24%, vidutinį aukštį - 17 ir 24%. Net vienkartinė liepos mėn. atliekama želdinių priežiūra iki minimumo sumažina dėl nepriežiūros patiriamus nuostolius (išsilaikymas atitinkamai sumažėjo 6 ir 3%, o aukštis buvo panašus).