Naujienos
A.Salamakinas. Sprendimai nuosavybes teise grąžinti ir mišką, ne tik žemę, nebuvo klaida
Naujasis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas mano, kad miškų klausimas yra mažiausias galvos skausmas lyginant su kitomis komiteto kuruojamomis sritimis. Interviu naujienų portalui Grynas.lt politikas teigė labai laukiantis pasiūlymų iš privačių miškų organizacijų. Aplinkos apsaugos komitetas tuos pasiūlymus tikrai svarstytų. Šiaip komiteto planuose nėra kažkokių didelių revoliucijų privačių miškų atžvilgiu."Tai kas sukurta gamtos turi būti visų žmonių, o ne pavienių asmenų, kurie turi daug pinigų"- tvirtina Seimo AAK pirmininkas A.Salamakinas. [...]
- Jeigu pereitume prie miškų klausimų? Kaip vertinate urėdijų darbą? Kokios kitos problemos egzistuoja miškų srityje?
- Savo laiku buvo sprendimai nuosavybes teise grąžinti ir mišką, ne tik žemę. Dabar jau nieko nebepakeisi, bet manau tai ir nebuvo klaida. Dabar apie pusė miškų priklauso privatiems asmenims, kita pusė – 42-iems urėdijoms. Pirmiausia reiktų pasidžiaugti, kad Lietuvos miškai buvo pripažinti, kaip geriausiai saugomi miškai pasaulyje. Už gerą darbą tikrai reikia padėkoti urėdijoms.
Dabar urėdijoms iškils daug naujų užduočių. Vyriausybės programoje numatyta plėsti biokuro gamybą ir panaudojimą. Su generaliniu urėdu kalbame, kaip tai pasiekti, kad nenukentėtų gamta ir gyventojai. Komitete dar tikrai šnekėsime, kad pirmiausia reikia kovoti su įvairiais tarpininkais, kurie tik dalyvauja konkursuose, patys nevykdo jokios gamybos, o perparduodami žaliavą tik auginą jos kainą.
Šiaip, manau Aplinkos apsaugos komitetui miškų klausimas yra mažiausias galvos skausmas lyginant su kitomis sritimis. Nesakau, kad problemų nėra, bet kitur jų daugiau.
- Ką manote apie privačius miškų savininkus, kurių yra per 200 tūkst.? Jų valdos statistiškai labai mažos, todėl kalbama, kad jie suinteresuoti tiks jas iškirsti. Buvo kalbama, kad reikia steigti kooperatyvus, stambinti jų plotus...
- Man pačiam keista, kad kai kalbu su privačiais miškų savininkais, jie manęs klausia, kodėl jie negali iškirsti savo miško? Miškas gi juk kas kita nei žemė, kurią suarsi, pasėsi ir jau kitąmet derlių imti galėsi. Miškas specifinė vieta gamtos prasme, todėl su ja negalima elgtis, kaip nori. Tai yra įrašyta įstatymuose, egzistuoja tam tikri saugikliai, kad nebūtų viskas beatodairiškai iškertama, kitaip teks savininkui atsakyti prieš gamtos apsaugą ir atlyginti gamtai padarytą žalą.
Dabar yra priimtas sprendimas, kad jeigu miško plotas tik 5 hektarai, kad jo jau nebegalima skaidyti. Šiandien dar šiek tiek pasikeitusi ir demografinė padėtis. Galbūt bent 1 iš trijų savininkų dabar yra užsienyje, kaip veikti jo vardu?
Pirmiausia labai laukiu pasiūlymų ir privačių miškų organizacijų. Aplinkos apsaugos komitetas tuos pasiūlymus tikrai svarstytų. Šiaip planuose nėra kažkokių didelių revoliucijų privačių miškų atžvilgiu.
- Dar turime ir medžioklės klausimą. Brakonierius. Šioje srityje irgi amžini ginčai.
- Juokais pasakysiu, kad kai tik užėmiau šį postą (Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko – red. past.) man buvo išreikštas prašymas, kad tik tu nelįsk prie medžioklės ir Medžioklės įstatymo. Nesakysiu, kas čia man taip sakė, bet supratau, kad medžioklė, visame šiame plačiame kontekste, kurį kuruoja Aplinkos apsaugos komitetas: pradedant nuo žvejybos ir baigiant atomine elektrine, yra tarsi pats svarbiausias dalykas, kas išties mane labai nustebino.
Prisimenu, kad kai tik buvo Seime svarstomas Medžioklės įstatymas, vis kas nors paprašydavo pertraukos ir vis svarstymus tekdavo nutraukti.
Esu sau davęs žodį niekuomet nemeluoti ir neišsisukinėti. Nusiskundimų yra. Iš pokalbių su žmonėmis žinau, kad kai norima pastatyti bokštelį medžioklei visai nesiskaitoma su tos žemės savininku. Man tai labai keista. Atvažiuoja su džipais per laukus, pasėtus kviečius turtingi vyrai, prisikerta sau medžių, stato sau bokštus, o jeigu jiems dar paprieštarausi tai čiut ne į nosį pasiūloma. Apie tai reikia kalbėti. Negalima taip savivaliauti. Medžiotojai turi į visą šitą reikalą žiūrėti atsakingiau ir gerbti savininko nuosavybę.
Pradėsiu diskusija su ministeriją ir ieškosime aukso vidurio, kad ir miškų savininkai turėtų nors kokį žodį ir, kad medžiotojams neatsirastų baisių suvaržymų.
Visada akcentuosiu tai, kad privalo gerėti medžioklės kultūra. Medžioklė negali virsti verslu, pasipelnymo šaltiniu, neturi vyrauti nesiskaitymas su kitas, nes tu medžiotojas.
