Naujienos

dr. A. R. Daujotis: Ar visiems vienodos ūkininkavimo sąlygos miškuose?

Neseniai priimta Miškų įstatymo pataisa, kuria įvestas miško savininkams papildomas 5 procentų nuo visų gautų pajamų už nenukirstą mišką ir medieną mokestis sukėlė miško savininkų pasipiktinimą, nes miško savininkai ir taip jau daug metų moka 15 procentų gyventojų pajamų mokestį. Siekis, kad mokesčių pavidalu į biudžetą privatininkai mokėtu papildomus mokesčius kaip valstybinių miškų valdytojai visiškai netinkamas, nes jau esami mokesčiai įvairiems ūkio subjektams sudaro labai skirtingas ūkininkavimo sąlygas, be to viešas interesas turi būti valstybinio turto efektyvus naudojimas, o ne kėsintis į privataus savininko turtą, nes mokesčiai nuo apyvartos negalimi pagal Europos Sąjungos teisę,- mano miško savininkas dr. Artūras Rukas Daujotis.

Pirmiausia turime visi įsisąmoninti, kad valstybinius miškus patikėjimo teise valdo urėdijos, taigi naudos gavėjas turi būti valstybė, pelnas turi patekti į biudžetą. Be to, reikia įvertinti ar visoms miškų savininkų kategorijoms yra sudarytos vienodos ūkininkavimo sąlygos, kas privilegijuotųjų vaidmenyje, o kas diskriminuojami.

1.      Pagal miško įsigijimo būdą.

2013 m duomenimis apie pusę visos miško žemės sudarė valstybinės reikšmės miškai – 1077,7 tūkst. ha. Valstybės įmonėje „Registrų centras“ 2013 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 810,5 tūkst. ha privačių miškų. Valstybinius miškus patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, jos de facto yra monopolistai ir elgiasi kaip monopolistai. Pagal miško įsigijimo būdą aiškiai yra privilegijuotos miškų urėdijos, nes joms nereikėjo lėšų miškams įsigyti, jos prieš 15 metų parinkinėjo kuriuos miškus pasilikti sau, o kurie miškai skirti nuosavybei atkuti. Net ir 2013 metais urėdijoms iš buvusių rezervinių miškų periminėjo sklypus kurie didesni negu 8 ha su privažiavimo keliais, t.y. perduodami panaudai geriausi sklypai, o aukcionams skirti maži sklypai dažniausiai be privažiavimo kelių, net ir gretimų sklypų savininkams nesudarytos sąlygos konsolidacijai, nėra numatyto prioriteto valdų stambinimui. Žemės ūkyje ūkininkams buvo sudarytos sąlygos įsigyti iš valstybės žemės lengvatos, o miškams tokių nenumatyta.

Privatūs miškai priklauso fiziniams ir juridiniams asmenims. Fiziniai asmenys daugiausia miškų įsigijo už sovietinio rėžimo nusavintą turtą. Nuosavybei atkurti urėdijos parinko prastesnius miškus, jų ekonominė vertė mažesnė, nes t.y. maži miško masyvai, su pamiškėmis, sklypai suformuoti su sudėtingomis privažiavimo sąlygomis, pasitaiko sklypų, prie kurių visiškai nėra privažiavimo kelių, o esami keliai savininkams nepriskirti, todėl net ir negali pasinaudoti parama pagal priemonę „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“. Tokia parama naudojasi VĮ miškų urėdijos.

                      Juridiniai asmenys miško sklypus turėjo nusipirkti, dažniausiai jų pardavėjais buvo fiziniai asmenys, kuriems sklypai buvo sugrąžinti už nusavintą turtą. Taigi juridiniai asmenys įdėjo savo lėšų miškui įsigyti, nemaža jų kapitalo dalis užsienietiška. Užsienio kapitalo įmonės jau gerą dešimtmetį supirkinėja Lietuvos miškus. Miško savininkai nepajėgūs atsilaikyti juridinių asmenų diktatui, juo labiau užsienio kapitalo antplūdžiui, be to įstatyminė bazė jiems palankesnė. Vykę miško sklypų aukcionai įrodo, kad visuomet juose laimi juridiniai asmenys. Užsienio kapitalas pajėgus per trumpą laiką perimti savo įtakon ir visus valstybinius miškus.

                      VĮ miškų urėdijoms nereikėjo papildomų lėšų miškui įsigyti, jos gali kelių remontui naudotis ES parama, taigi šioje srityje privilegijuotos urėdijos, bet investicinis potencialas didžiausias užsienio kapitalo.

2.      Ekonominiai dėsniai.

Miškų ūkyje, kaip ir kitose ūkio šakose svarbu spręsti ekonominio efektyvumo uždavinius, veikla negali būti nuostolinga. Ekonominiai dėsniai nusako, kad didėjant apimtims pelningums turi didėti, nes apimtims didėjant mažėja gamybos savikaina ir atsiranda galimybė brangiau realizuoti produkciją, nes visuomet tiek medienos ruošėjas tiek medienos pirkėjas suinteresuoti turėti pastovų stambesnį užsakymą. Medienos pirkėjams daug patogiau įsigyti medieną iš stambaus pardavėjo, todėl turint nedidelį medienos kiekį, už jį mokama žymiai mažiau.

Absoliuti dauguma fizinių asmenų lyginant su VĮ miškų urėdijomis, jų miško valdos labai smulkios bei neturinčios privažiavimo kelių, o tai didina medienos ruošos kainas. Taigi fizinių asmenų pelningumas užprogramuotas mažesnis negu monopolistų – miškų urėdijų, jos turi visą infrastruktūrą, techniką, jos pagal ES paramą modernizavo medelynus. Reikia tik palyginti kokiomis kainomis už sodmenis moka miško savininkai ir po kiek sodmenys parduoda urėdija urėdijai, bet dažniausiai pačios užsiaugina. Pelno marža teoriškai fiziniams asmenims mažiausia.

3.      Santykis su PVM mokėjimu.

Pats didžiausias pagal apimtį mokestis, kurį sumokame, yra 21%  PVM mokestis, ir būtent per šį mokestį vieni miško savininkai tampa privilegijuotieji, o kiti diskriminuojami. Diskriminacija vykdoma pirmiausia fizinių asmenų atžvilgiu. Visose ūkininkavimo srityse: sodmenų ar repelentų įsigijimo, samdant rangovus mišką sodinti, jaunuolynus ugdyti ar mišką kirsti fiziniai asmenys nesusigrąžina 21% PVM mokesčio, o juridiniai asmenys tokią teisę turi. Taigi fiziniams miško savininkams darbai ir medžiagos kainuoja daugiau, net ir miško atkūrime valstybė turi pelno. Tokia politika iš esmės fiziniams asmenims motyvuoja palikti mišką savaiminiam atsikūrimui, o ne atsodinti. Fiziniai asmenys kirsdami mišką rangovams sumoka PVM kurio nesusigrąžina įmokų, jos patenka į biudžetą. Be to labai dažnai rangovai dėl kelių tvarkymo sudaro sutartis su urėdijomis.  

4.      Biurokratiniai valdžios veiksmai mažinantys pelningumą.

Kiekvienos socialinės ekonominės sistemos pagrindas yra nuosavybės santykiai. Europos teisinė sistema numato, kad nuosavybė suprantama kaip teisė maksimaliai įmanomu būdu naudotis, disponuoti turtu bei jį valdyti. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija numato teisę savininkui naudoti savo nuosavybę, bet deja, miško savininko teisės daugeliu atveju valdininkų uzurpuotos. Savininkų garbę ir orumą žemina tai, kad jie turi prašyti lyg malonės, kad jiems valdininkai išduotų leidimą tvarkytis savame miške, o jei dar tas valdininkas siekia demonstruoti savo galią?

Miško savininkams primetamos funkcijos, kurios mažina valdos pelningumą. Net nepaisant Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad žemės teisė pirminė, o medžioklei išvestinė ir toliu miško savininkui medžiotojui atimta teisė savo nuosavybę naudoti medžioklės reikmėms. Valdininkai prikūrė gausybę įstatymų, kurių esmė varžyti savininkų teises. Primetami papildomi reiklavimai, kaip pavyzdžiui, taip vadinami bioįvairovei palikti nenukirstų medžių, kurie dažniausiai išlieka stačiais iki pirmojo stipraus vėjo. Be to siekiama įvesti  ir naujus apribojimus, pavyzdžiui, buvo ūkiniai miškai, daromi apsauginiais, arba kaip pradėtas vajus miško savininkam įvedant naujus mokesčius, stiprinamos represinės priemonės. Miško valdos pelningumą mažina valdžios veiksniai, o už primestas funkcijas nekompensuoja. Dėl objektyvumo reikia paminėti, kad Lietuvai įstojus į Europos sąjungą atsirado ir civilizuoto elgesio pavyzdžių, tokių galėtų būti „Miškų aplinkosaugos išmokos“ ir „Natūra 2000“ išmokos. Bet išmokos netaikomos, pavyzdžiui, savivaldybių įsteigtiems draustiniams. Biurokratai prigalvoja įvairių apribojimų savininkams, bet už patirtą žalą jiems nekompensuoja. Biurokratizmo žalingumą iliustruoja ir ši žiema, kai pašalo staiga ir trumpai, kai reikia mišką tvarkyti kuo skubiau, bet valdininkams suteikta teisė darbus vilkinti išduodant leidimus miškui kirsti.

5.      Ar papildomas mokestis bus naudojamas pagal paskirtį?

Manau, kad ne. Visi mokam už kurą akcizą, o kokia jo dalis patenka kelių remontui? Kalbėta apie fondą kelių remontui, kurio dar nėra. Miško savininkai turi rimtai susirūpinti dabartinės valdžios ketinimais nuo 2015 metų įvesti dar papildomus mokesčius taip vadinamam bendrųjų miško reikmių finansavimui. Pradėtas neregėto masto mokesčių didinimo vajus, bet visiškai nėra veiksmų, kad valstybinis turtas būtų efektyviai naudojamas. Bet apie daugelio pristeigtų fondų efektyvumą dažnai galima pritaikyti prieš šimtmetį rašytojos Žemaitės naudotą frazę: „...naudą velniai gaudo“. 248 tūkst. privačių miškų savininkams papildomi mokesčiai, o nauda tikėtina grupelei žmonių, kurie tuos fondus valdo. Keliai valstybės, miškai valstybės, savininkas ir privalo tvarkyti savo nuosavybę, bet tų miško plotų, kurie priklauso privatininkams, kelius savininkai (t.y. valstybė) remontuoja labai retai. Tikėtina, kad 2014-2020 metais urėdijos sėkmingai įsisavins Europos Sąjungos lėšas už privatininkų konsultacijas, už priešgaisrinės sistemos organizavimą ir investuos į miškų infrastruktūrą.

Išvada

VĮ miškų urėdijų pelningumas, manyčiau, daugiau negu trečdaliu turi būti didesnis negu fizinių miško savininkų. Valstybinis sektorius dar turi daug vidinių rezervų. Svarbu, kad valstybinis sektorius efektyviai naudotų lėšas, bei vykdytų tai, ką patys skelbia, tarnautų viešajam interesui. Valdžios veiksmai gali nulemti, kad valstybiniai miškai gali tapti užsienio kapitalo įtakos sferoje, tokia proteguojamo laisvojo kapitalo judėjimo pasekmė.

Miško savininkams svarbu, kad valdininkai mažiau trukdytų miško savininkams racionaliai ūkininkauti, mažinamas reguliavimas. Akivaizdu, kad dabartinė mokesčių ir biurokratizmo sistema nukreipta prieš miško savininkus.

                                          

Prof. h.c. dr. Artūras Rukas Daujotis
Internationale Akademie St.Lukas
Miško savininkas
2014-03-20