Naujienos

Tema– ar reikalingi papildomi saugikliai miško paskirties žemės pardavimui -netyla. Ar šios diskusijos turi pagrindo? Ar valdžia ruošiasi imtis konkrečių žingsnių?

Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas „Žinių radijui“ sakė, kad šiuo metu valstybė turi pakankamai griežtus saugiklius, kad žemė nebūtų išparduota užsieniečiams arba didelėms kompanijoms masiškai. Vienas tokių yra saugiklių yra apsaugota valstybės žemė. Visa Valstybinei miškų urėdijai priklausanti miškų žemė negali būti parduodama verslui. Taip pat pagal Miškų įstatymą valstybiniai miškai negali būti net nuomojami.

Antras svarbus saugiklis, anot pašnekovo, yra Valstybės turima pirmumo teisę įsigyti parduodamą privatų mišką, kai jo teisėtas savininkas nori tai padaryti.

Trečias svarbus saugiklis yra skirtas nedidelių miškų bendrasavininkams, kuriems yra sudaromos kliūtys paveldėtą mišką „atsidalinti“ ir parduoti. Tai reiškia, kad visi bendraturčiai savo sklypą turi parduoti arba toliau vykdyti ūkinę veiklą.

Nepaisant saugiklių, prekyba mišku yra gana dažnas reiškinys. Šiuo metu Lietuvoje gali būti apie 250 000 miškų savininkų, kurie valdo apie 800 000 hektarų miško. Tokia situacija susidarė dėl įstatymuose numatytos tvarkos, kai privatiems asmenims buvo grąžinama iki 5 hektarų miško plotai. Tokiu būdu buvo siekiama apriboti masiškus pardavimus. Privatiems savininkams miško pardavimas yra skatinamas valstybės, sako A. Gaižutis. Paklaustas, kodėl susidarė tokia situacija Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas pateikė keletą esminių argumentų. Vienas jų – baudos miško savininkams už neteisingai vykdomą ūkinę veiklą, kurios yra labai didelės, kaip ir taikomos miško vagims. Kitas argumentas – ūkinės veiklos apmokestinimas 5 proc. mokesčiu nuo galutinio pardavimo kainos. Parduodant mišką po tam tikro laikotarpio nuo jo įgijimo minėtas mokestis netaikomas, bet jei savininkai užsiima ūkine veikla, mokestis taikomas. Pasitaiko net atvejų, kai savininkams už ne vietoje pastatytą palapinę nuosavame miške yra skiriamos baudos už žalą gamtai. Taip pat sudaromos didelės kliūtys naujiems medžiotojų būrelių susikūrimams, nes reikalaujama steigti juos dideliuose vieniems savininkams priklausančiuose miško plotuose.

A.Gaižutis teigia, kad valstybė turi pakankamai saugiklių miško supirkinėjimui dideliu mastu suvaldyti, todėl į problemą reiktų pasižiūrėti kitu kampu – kaip padėti smulkiems miško savininkams išlaikyti miškus, vykdyti komercinę veiklą ir konkuruoti rinkoje su viena per milijoną hektarų miško valdančia Valstybine miškų urėdija.

Remiantis Valstybinės miškų tarnybos tvarkomo Valstybinio miškų kadastro duomenimis (2017-07-01) privačių miškų Lietuvoje turėjome ~851 tūkst.ha, tad pono K.Starkevičiaus minimi 30 tūkst. ha tesudaro ~3,5 proc, o ne ~15 proc. nuo privačių Lietuvos miškų.

Toliau- remiantis oficialia valstybinių institucijų pateikiama statistika [žiūr. http://www.amvmt.lt/images/veikla/stat/Privaciu_misku_statistika/2017_07_01/5.analize.pdf ], daugiau kaip 500 ha turėjo tik 54 savininkai (neišskiriant- ar  tai juridiniai, ar fiziniai asmenys), bendrai valdę 83 796 ha (iš to skaičiaus nėra nei vienos valdos, kurioje kompaktiškai būtų vienam savininkui priklausantys 500 ha ar didesni miško plotai, didesnių valdų nuo 100 iki 200 ha VMT priskaičiuoja TIK 12  per visa Lietuvą (jos kartu užima ~1,5 tūkst. ha). Stambesnių nėra.
O kiek yra valdoma per susijusius asmenis- tokios oficialios statistinės informacijos nėra.

Kartu- klausimas: koks būtų TIKSLAS siekiant apriboti galimo įsigyti nuosavybės teise miško plotą? Būtų gerai, kad politikai įvardintų konkrečiai. Nes ir dabar valstybė turi daugeliu atvejų išpirkti vidutine rinkos kaina parduodamus miškus, jei tik to pageidauja. Pasiteiraukite- kiek kartų iš viso Valstybė tokia teise pasinaudojo [žiūr. Miškų įstatymo 4¹ straipsnis. Pirmumo teisė įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę 2 dalis:

2. Pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo  bendraturčiai Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, kuri yra valstybinių parkų konservacinio, ekologinės apsaugos ir rekreacinio prioriteto zonose, valstybiniuose draustiniuose ir kitose saugomose teritorijose, kurioms suteiktas Natura 2000 statusas, arba kuri ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis turi valstybė. Kaina, kurią valstybė gali mokėti už perkamus privačios žemės sklypus, negali viršyti šių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, apskaičiuotos atliekant vertinimą masiniu būdu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, arba rinkos vertės, apskaičiuotos taikant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, jeigu pastaroji vertė yra didesnė.