Naujienos

Kazimieras Sventickas: Eismas Punios šile dar labiau apribotas, o vertingiausias medis – negyvas medis.

"Labai keistas tas atskirų gamtininkų skelbiamas gyvų, žaliuojančių ir tvarkingai ūkiškai prižiūrimų miškų,  tarsi atgyvenų,  niekinimas.  Visuomenei peršamas kontraversiškas požiūris, atseit,   gražus ir labai vertingas tik  netvarkomas, išvartų pilnas miškas.[...] Buvo laikai, kai Amerikos kolonistai suvarė visus vietos gyventojus į rezervatus  ir laikėsi ciniškos nuostatos:  geriausias indėnas – negyvas indėnas. Todėl pernai ir palikta Punios šile žūti per 12000 kub. metrų kenkėjų nugraužtos negyvos eglių medienos. Mums, itin bukiems vieciniams, su panieka aiškinama - tai ne žala valstybei ir miškui,  tos negyvos eglės yra Punios šilo vertybių gelbėjimui. Tarsi šimtamečiai žaliuojantys medžiai būtų beverčiai... ",- dalinasi pastebėjimais mūsų portalui atsiųstame straipsnyje Kazimieras Sventickas, Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas. Siūlome susipažinti su autoriaus nuomone.

Geras indėnas – negyvas indėnas

Punios šile išdygo dar vienas motorinių transporto priemonių eismą draudžiantis kelio ženklas. Dabar Punios šile  teliko vienas leistinas įvažiuoti kelio ruožas – link partizanų memorialo ir ąžuolų alėjos.  Pavasarį toks ženklas atsirado įvažiavime nuo ąžuolų alėjos link  Žaltės  slėnio. Viduvasaryje sustabdytas  buvęs pravažiavimas keliu per  gamtinio  rezervato teritoriją į vienintelę šile kaimo turizmo sodybą.  Matomai Nemuno kilpų regioninio parko specialistams buvo labai apmaudu, kad   žmonės, važiuodami per rezervato teritoriją, galėjo „grožėtis“  ir fotografuoti ne jų propaguojamą  sengirę, o  čia per 50 metų subujojusius aukštus lazdynų krūmus. Viešo paaiškinimo žmonėms, kuo motyvuojant ir kokiu teisiniu pagrindu atsirado tie kelio  ženklai,  nėra. Girdėjau, kad baudas ne iš vieno grybautojo nepastebėjusio naujo ženklo parko darbuotojai sezono metu jau susirinko.

Važiuodami ir  tuo vieninteliu likusiu kelio ruožu matysite keliuose  dideliuose židiniuose lūžinėjančių eglių agoniją. Jų pilna likę visame Punios šile. Tačiau tai  labai  džiugina Punios šilo tariamus gelbėtojus.  Juk jiems pats geriausias ir pats vertingiausias medis – negyvas medis. Buvo laikai, kai Amerikos kolonistai suvarė visus vietos gyventojus į rezervatus  ir laikėsi ciniškos nuostatos:  geriausias indėnas – negyvas indėnas. Todėl pernai ir palikta Punios šile žūti per 12000 kub. metrų kenkėjų nugraužtos negyvos eglių medienos. Mums, itin bukiems vieciniams, su panieka aiškinama - tai ne žala valstybei ir miškui,  tos negyvos eglės yra Punios šilo vertybių gelbėjimui. Tarsi šimtamečiai žaliuojantys medžiai būtų beverčiai... Tiems gelbėtojams negana esamo  457 ha gamtinio rezervato ploto,  negaila žūstančių unikalių Punios šilo pušies ir eglės   genetinių medynų. Hipotetiškai aiškinama, atseit,  vis tiek spygliuočiai medžiai Lietuvoje greitai nunyks.

 Racionalus  vertingų šilo buveinių gyvybingumui reikiamas medžių puvinių kiekis neabejotinai reikalingas ir atsirastų  natūraliai, nevykdant jokių draustiniuose kitų priežiūros dabų, išskyrus  privalomąją apsaugą nuo pavojingų kenkėjų invazijų  ir mokslininkų pagrįstus būtinuosius  buveinių priežiūros ir apsaugos darbus.  Tačiau radikalieji pavojingų kenkėjų gynėjai  vėl labai  garsiai klykauja,  kad negali būti nė kalbos apie kokią ūkinę saugotinų buveinių priežiūrą. Pagal juos reikia  kuo greičiau visą Punios  šilą uždaryti nuo žmonių, palikti likimo ir kenkėjų  valiai. Nenustebsiu, jeigu artimiausiu metu ir pėsčiųjų įėjimas į Punios šilą be Nemuno kilpų regioninio parko gido palydos bus draudžiamas ir baudžiamas.

Laikai keičiasi, interesai nesikeičia

Nikitos Chruščiovo laikais Maskva kategoriškai  reikalavo, kad  Lietuva augintų jų apskaičiuotą ir nustatytą kukurūzų plotą. Dabar, vykdant valstybės vardu kažkieno pasirašytus Natura 2000 tinklo plėtros įsipareigojimus,  į BAST sąrašus dažnai įtraukiami ir buveinių apsaugos kriterijų neatitinkantys plotai. Štai ir Punios šile vadinamos Vakarų taigos (9010) plotas gerokai padidintas. Tačiau Valstybės saugomų teritorijų tarnyba į kompetentingų specialistų pastabas nereaguoja. Mat,  svarbiausia yra bet kokia kaina  kuo greičiau tilpti į ES svarbos  natūralių buveinių įsipareigojimų „procentus“.  Čia kartu išlenda ir didelių  interesų ausys. Laukiami ne tik pagyrimai už saugomų plotų išplėtimą. Paklusniesiems bus skirti ES žalieji milijonai ir biudžeto lėšos įvairiems projektams ir projektėliams.  Tų projektų vykdytojais taps tie patys, įsivardiję vieninteliais   gamtos „gynėjais“  ir   kažkieno gerai finansuojami vadinamieji nevyriausybininkai.  Pasirodo tik jie geriausiai išmano,  ką su žaliaisiais pinigais daryti.

Pragmatikai visada naudojosi  idealistais

Labai keistas tas atskirų gamtininkų skelbiamas gyvų, žaliuojančių ir tvarkingai ūkiškai prižiūrimų miškų,  tarsi atgyvenų,  niekinimas.  Visuomenei peršamas kontraversiškas požiūris, atseit,   gražus ir labai vertingas tik  netvarkomas, išvartų pilnas miškas.  Tai gal savo namuose ir kiemuose palikime visišką betvarkę? Neginčytina - visokio vaizdelio žmonėms  reikia. Biologinė  ir vizualinė įvairovė būtina Tačiau labiausiai reikia sveiko proto ir saiko.   Lietuvoje išlikę įstabaus romantiško grožio sengirių ploteliai, kuriuos būtina puoselėti ir saugoti. Tačiau nenuvertinkime žmonių  estetinius,  sveikatos ir ekonominius  poreikius amžiais tenkinusius žaliuojančius medžius, žinokime  jų ypatingai svarbią įtaką klimato kaitos poveikiui neutralizuojant CO2 ir kt. Meilė gamtai neturi būti žudanti   vienoms rūšims, suteikiant prioritetą kitoms.

Rasti racionalių gamtosauginių ir ūkinių sprendimų suderinamumo paketą trukdo labai aktyvios priešingų   interesų grupuotės. Pirmoji - rinkos ekonomikos pagimdyti, pilni nepasotinamo vartotojiško godumo verteivos.  Kita grupė - gamtos fanatikai, dažniausiai kažkiek nutolę nuo realybės ir  naujos kartos aplinkosaugos mokslininkų rasė,  save laikanti neklystančia, tariamai aukštesnio moralinio lygio ir  luomo. Tokie  idealistai ir pseudomodernistai  savo   entuziazmu labai patraukia žmones, todėl jais labai sumaniai naudojasi pragmatikai. Kai tik  fanatikų idėjoms skiriama žaliųjų pinigėlių, mitingų vedliai ir idėjų autoriai pamirštami,  atsiranda kas pinigėlius įsavina.

Reiškiu didžiausią pagarbą tiems gamtininkams, kurie kovoja prieš neracionalius kirtimus, neūkišką miško paklotės gadinimą, naktinį vertingų medžių grobstymą,  pasisako už biologinę įvairovę, už miškuose esančių visų gamtos vertybių išsaugojimą ir kt.   Tačiau nepamirškime, kad kur kas anksčiau to paties tikslo daugybę šimtmečių siekė ir dirbo ne viena garbių miškininkų karta.  Lygiai taip pat žinome, kad gamtos turtų besigviešiančių piktadarių bei  korumpuotų valdininkų pasitaikydavo visais laikais. Kada ir kas tokiems suprojektuos griežto režimo rezervatus? 

Dr. Kazimieras Sventickas

Pilietinės iniciatyvos draugijos
„Mūsų Dzūkija“ pirmininkas

2020 m. lapkričio 3 d.