Naujienos

2021 - 11 - 17

Prof. Andrius Kuliešis: Netrikdomi žmogaus veiklos miškai ir jų ištekliai

Miškai, kartu su daugybe atliekamų funkcijų, teikiamų žaliavų ir paslaugų yra žymios dalies augalijos ir gyvūnijos namai. Pastaruoju metu, intensyvėjant miškininkystei, miško naudojimui, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje auga susidomėjimas natūraliais miškais, natūraliu miškų formavimuisi, jų išsaugojimu, tokių miškų apskaita. Tarpe aktualių klausimų – kiek tokių miškų turime ir kiek jų reiktų turėti. Visi šie klausimai yra svarbūs ir mums, ypač nagrinėjant saugomų teritorijų plėtrą, miškų tvarkymo režimus saugomose teritorijose. Apie tai- prof.A.Kuliešio straipsnyje apie rezervatinių miškų būklę Lietuvoje ir Europoje. 

Moksliniuose straipsniuose pastaruoju metu dažnai nagrinėjami šių miškų apibrėžimai (Barredo et al. 2021), jų paplitimas pagal šalis (Sabatini et al., 2018), tokių miškų išsaugojimo, jų vaidmens išsaugant bei didinant biologinę įvairovę klausimai (Parviainen et al., 2000).

Europos miškai.

Nagrinėjant miškus su griežtai ribojamu ūkininkavimo režimu Europoje dažnai yra naudojamos įvairios, gana skirtingos sąvokos, kaip antai – „pirminiai miškai“ (primary), „sengirės“ (old growth), „neliesti“ (virgin), „žmogaus netrikdomi“ (undisturbed by man) miškai ir kiti įvairūs jų sinonimai.  Įvairios tarptautinės bei europinės organizacijos: FAO, Europos miškai, Europos komisija, Karpatų konvencija, Biologinės įvairovės konvencija yra pateikę tokių miškų apibrėžimus,  leidžiančių susivokti šių miškų įvairovėje. Labiausiai tarpusavyje yra suderinti FAO ir Europos miškų (Ministrų konferencijos Europos miškams išsaugoti) apibrėžimai, pagal kuriuos šalys kas 5 metai teikia duomenis pasaulinei ar Europos miškų apskaitoms.

„Pirminiai“ (yra ir antriniai) miškai pagal FAO (2018) apibrėžimą yra natūraliai atsikūrę ir susiformavę iš vietinių medžių rūšių pakankamai dideliame plote, augantys be žmogaus veiklos pėdsakų, su žymiu negyvos medienos kiekiu. Europos miškai (2015) labai panašaus turinio miškus priskiria „žmogaus netrikdomiems miškams“.

„Sengirės“ Biologinės įvairovės konvencijoje apibrėžiamos kaip medynai pirminiuose ar antriniuose miškuose, turinčiuose senų pirminių miškų rūšinę sudėtį, struktūrą ir atitinkamai besiskiriančiuose nuo jaunesnių „pirminių“ miškų, pirmoje eilėje amžiumi, dvigubai ar daugiau viršijančiu normalios apyvartos miškų amžių bei pasižyminčių gausiu negyvos medienos kiekiu. „Neliesti miškai“ Karpatų konvencijoje apibrėžti kaip natūralūs, tiesiogiai nepaveikti žmogaus veiklos, susiformavę iš vietinių medžių rūšių su būdingomis vietinei ekosistemai pagal sudėtingumą, struktūrą ir įvairovę buveinėmis. Iš pateiktų apibrėžimų seka, jog „pirminiai“ natūralūs miškai Europoje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis, žmogaus sunkiai pasiekiamose vietovėse, dažniausiai mažo ploto.

 

Miškų natūralumą tyrinėjęs akademikas Stasys Karazija (2005) išskyrė 6 natūralumo kategorijas – nuo neliestų miškų iki plantacijų, nustatė tipingus jų požymius, galimybę pasireikšti tam tikro laipsnio natūralumui. Tuo pačiu metu Buchwald (2005), įvertinęs miškų įvairovę pagal jų natūralumo laipsnį, suskirstė miškus į 10 kategorijų nuo visiškai neliestų iki eksploatuojamų bei plantacijų, panašių į natūralius. Atsižvelgiant į tai, jog Europoje labai anksti pradėtas miškų vertimas žemės naudmenomis ir į tai, jog pastaruosius šimtmečius miškai buvo  intensyviai naudojami, Europoje neišliko labai aukšto natūralumo miškų, dėl ko trys aukščiausio natūralumo miškų kategorijos, kaip pripažino Buchwald, yra daugiau teorinės, netaikytinos Europoje. Buchwald (2005) Europos saugomus miškus pagal mažėjantį jų natūralumą siūlo skirstyti į „artimus neliestiems“ (near virgin, apimant kuo ilgesnį laikotarpį), „sengires“ (old growth), „ilgai neliečiamus“ (long untouched), „naujai neliečiamus“ (newly untouched), formuojamus iš antrinių miškų t.y. tikintis turėti neliestus miškus tolimoje perspektyvoje. Taip pat išskiriami  antriniai, „specialiai ūkininkaujami miškai“ (specially managed forest).

Europos miškų apskaitoje griežto režimo saugomi miškai yra traktuojami kaip „netrikdomi žmogaus veiklos“, pasaulinėje apskaitoje tie patys miškai - kaip „pirminiai“ miškai. Pagal Europos miškų paskutinės apskaitos duomenis 2020 m Europoje buvo 227 mln. ha miškų, iš jų „netrikdomų žmogaus veiklos“ – 4.7 mln. ha (2.1%). Patys didžiausi žmogaus veiklos netrikdomų miškų plotai yra sukoncentruoti trijose Europos valstybėse: Švedijoje (2.1 mln. ha) , Bulgarijoje (0.7 mln. ha), Gruzijoje (0.5 mln. ha), iš viso 3.3 mln. ha. Tai reiškia, jog likusioje Europos dalyje augantiems 192.4 mln. ha miškų tenka 1.4 mln. ha (0.7%) arba beveik du kartus mažesnis jų santykinis plotas lyginant su Lietuvos I-os grupės miškų – aukščiausio natūralumo lygmens miškų ploto dalimi.

Europos natūralūs pirminiai miškai ir sengirės yra mažo ploto su mažomis išimtimis (Barredo et al., 2021). Medianinis pirminių Europos miškų plotas yra 50 ha. Pirminių buko medynų ar sengirių minimalus plotas yra tarp 20-25 ha. Rumunija sengirėms yra nustačiusi minimalų 20 ha ploto slenkstį. Dauguma pirminių miškų ir sengirių yra susiformavę sunkiai prieinamose, kalnuotose,  pelkėtose mažo produktyvumo augavietėse, ypač  Skandinavijos šiaurėje.

Lietuvos miškai.

Griežtai saugomi Lietuvos miškai yra įteisinti, priskiriant  juos I-os grupės – rezervatiniams miškams. Daugumoje jų ūkinė veikla buvo nutraukta prieš 30 – 60 metų. Taikant Buchwald-o klasifikaciją – tai „antriniai naujai, o atskirais atvejais, ilgai neliečiami miškai“. Tikėtina, jog palaipsniui jie įgys vis aukštesnį natūralumo laipsnį. Pagal 2021.01.01 miškų apskaitą rezervatiniai Lietuvos miškai užima 27.3 tūkst. ha miško žemės, kurios 26.1 tūkst. ha yra apaugę mišku. Didžiausią neapaugusių mišku plotą sudaro technologinės paskirties žemės (417 ha), laukymės (470 ha), taip pat miško aikštės (124 ha). Tarpe medynų 11 proc. yra kultūrinės kilmės, neaukšto natūralumo laipsnio. Be to valstybiniams rezervatams  priskirti nemaži ne miško  žemės plotai , ypač pelkių – 7.4 tūkst. ha, vandenų - 1.1 tūkst. ha.

Lietuvos rezervatai yra dviejų lygmenų: 4 valstybiniai, funkcionuojantys savarankiškai, o 36 - kitų saugomų teritorijų sudėtyje, iš jų 9 nacionaliniuose parkuose,  24 - regioniniuose parkuose, 2 - biosferos rezervate ir viena rezervatinė apyrubė. 4 valstybiniai rezervatai apima 16.8 tūkst. ha miško žemės t.y. 61% viso rezervatų ploto. Vidutinis valstybinių rezervatų plotas 4.2 tūkst. ha (nuo 2.4 iki 8.7 tūkst. ha). 12 rezervatų, išskirtų nacionaliniuose parkuose,  biosferos rezervate ir rezervatinė apyrubė apima  5.3 tūkst. ha (nuo 99 iki 1568 ha). 24 rezervatai - regioniniuose parkuose apima 5.2 tūkst. ha miško žemės plotą (nuo 11 iki 1053 ha). Tarpe medynų Lietuvos rezervatuose vyrauja pušynai (62%), beveik dvigubai viršydami pušynų dalį Lietuvos miškuose. Pušynai valstybiniuose rezervatuose sudaro 72%, kai kituose - 55% jų ploto. Didžiojoje dalyje valstybinių rezervatų miškų, išskirtų apie didžiąsias šalies aukštapelkes, vyrauja žemo boniteto pušynai. Didesniu laipsniu, nei vidutiniškai šalies miškuose, rezervatuose yra atstovaujami juodalksnynai. Gerokai rečiau, nei visos šalies miškuose rezervatuose yra sutinkami eglynai, beržynai ir drebulynai (1 lent.).

Rezervatuose augantys medynai labiausiai iš šalies miškų išsiskiria pagal vidutinį amžių. Daugumos rezervatuose augančių medžių rūšių medynai yra 1,5-1,9 karto vyresni už visos šalies medynus. Nuo šios taisyklės nukrypsta pušynai. Lietuvos pušynai pasižymi dideliais bręstančių – brandžių ir palyginti mažais jaunuolynų plotais, dėl ko jie mažai tenusileidžia rezervatinių pušynų amžiui - pušynų, augančių rezervatuose, vidutinis amžius yra didesnis už visos Lietuvos pušynų amžių nepilnus 1.2 karto. 

1 lentelė. Lietuvos rezervatinių I grupės ir visų šalies miškų charakteristikų palyginimas. 2021.01.01

 

Medynai

     Plotas

                                               Vidutiniai rodikliai

 

1000 ha

 

 %

       Amžius

Bonitetinė klasė

     Skalsumas

  Tūris m3/ha

      Igr.

   Visi

      Igr.

   Visi

      Igr.

   Visi

Igr.

   Visi

Pušynai

16,3

62

86

73

3.9

1.7

0.68

0.77

212

307

Eglynai

2.1

8

83

44

2.2

1.8

0.70

0.74

330

223

Ąžuolynai

0.5

2

141

73

1.4

1.4

0.65

0.66

289

180

Beržynai

3.7

14

66

45

1.8

1a.9

0.71

0.72

201

180

Drebulynai

0.4

2

73

39

1a.6

1a.4

0.71

0.72

348

212

Juodalksnynai

2.5

10

70

44

1.8

1a.9

0.67

0.73

238

220

Kiti

0.6

2

67

 

1.6

 

0.68

 

225

 

Iš viso

26.1

100

81

55

3.1

1.4

0.69

0.74

227

238

Pušynai taip pat išsiskiria žymiai žemesniu bonitetu, kas yra susiję su vyraujančiomis ypač valstybiniuose rezervatuose pelkinėmis augavietėmis. Žemesniais bonitetais pasižymi ir beržynai su juodalksnynais, taip pat paplitę pelkinėse augavietėse (1 lent.). Kitų medynų,  augančių rezervatuose,  bonitetinės klasės lyginant su visos šalies medynų bonitetinėmis klasėmis skiriasi ±0.4 klasės ribose.                    

Rezervatuose augančių medynų, skalsumas yra 0.05 vnt. mažesnis  nei vidutiniškai šalies medynų. Ypač mažesni yra pušynų (0.09), juodalksnynų (0.06) skalsumai. Vidutiniai daugelio medžių rūšių medynų, augančių rezervatuose, išskyrus pušynus, tūriai yra žymiai didesni už šalies medynų vidutinius tūrius (1 lent.). Didesnius tūrius lemia didesnis rezervatinių medynų amžius. Rezervatiniai pušynai žymiu laipsniu išplitę žemo našumo augavietėse, skirtingai nuo kitų medžių rūšių pasižymi beveik 100 m3/ha mažesniais, nei vidutiniai visos šalies, tūriais.

2 lentelė. Lietuvos rezervatinių I grupės miškų pasiskirstymas pagal medynus, amžių, bonitetą

 

 

Medynai 

 

 

 

Plotas

1000 ha

Amžius, metai

 

Iš viso

Iki 60

61-100

101-140

141 ir >

Bonitetinė klasė

1a-3

> 3

1a-3

> 3

1a-3

> 3

1a-3

> 3

1a-3

> 3

 Viso

Medynų plotas,% /Rezervatų skaičius kuriame sutinkami medynai

Pušynai

16.3

3.6

1.2

10.8

70.9

5.1

7.6

0.8

_

20.3

79.7

100

2

2

11

6

5

4

1

_

19

12

31

Eglynai

2.1

2.1

_

91.9

_

6.0

_

_

_

100

_

100

5

_

21

_

4

_

_

_

30

_

30

Ąžuolynai

0.5

4.2

   _

1.7

_

51.4

_

42.7

_

100

_

100

3

_

2

_

8

_

4

_

17

_

17

Beržynai

3.7

16.4

_

79.2

4.4

_

_

_

_

95.6

4.4

100

11

_

23

2

_

_

_

_

34

2

36

Drebulynai

0.4

7.6

_

92.4

_

_

_

_

_

100

_

100

7

_

13

_

_

_

_

_

20

_

20

Juodalksnynai

2.5

14.5

_

82.8

2.7

_

_

_

_

97.3

2.7

100

10

_

22

1

_

_

_

_

32

1

33

Iš viso

25.5

7.2

0.7

35.2

46.1

4.7

4.8

1.3

_

48.4

51.6

100

Tolygiausiai visuose rezervatuose sutinkami beržynai – 36 iš 40 ir  juodalksnynai – 33 iš 40 rezervatų.  Drebulynai ir ąžuolynai sutinkami pusėje ar net mažesnėje rezervatų dalyje (2 lent.). Beveik visi medynai (71-92%), išskyrus ažuolynus yra sukoncentruoti 61-100 metų amžiaus diapazone. 51% ąžuolynų patenka į 101-140 metų amžiaus grupę ir 43% - į vyresnių nei 140 metų medynų grupę. Beveik pusė visų medynų (48.4%) yra vidutinio boniteto – iki III klasės imtinai. Žemesnio nei III klasės medynus sudaro išimtinai pušynai (79.7%) ir tik labai nežymi dalis beržynų (4.4%) ir juodalksnynų (2.7%). 3.3 tūkst. ha pušynų yra vidutinės ir aukštesnės bonitetinės klasės, t.y. pakankamai, lyginant su kitų medžių rūšių medynais, reprezentuoja šalies mineraliniuose dirvožemiuose augančius šalies pušynus.

Norint atsakyti į klausimą, kaip reiktų tvarkyti esamus ir plėsti naujai padidinto natūralumo miškus, reiktų išanalizuoti turimų rezervatinių miškų panaudojimą pagal tiesioginę paskirtį. Natūraliai besiformuojantys, rezervatiniai miškai yra svarbūs dviem aspektais:

1) miškininkystės – siekiant nustatyti kaip vyksta  natūralaus medynų formavimosi procesas, kaip jis gali būti panaudotas taikant artimo gamtai ūkininkavimo modelį, kaip jų našumas skiriasi nuo ūkininkaujamuose miškuose pasiekiamo našumo ir

2) ekosistemų apsaugos aspektu – kaip šie „namai“ pasitarnavo biologinės įvairovės palaikymui bei gausinimui, kaip kinta vertingų, retai sutinkamų saugomų rūšių įvairovė, gausa, kokios vertybės juose tarpsta. Planuojant rezervatinių miškų plėtrą, jų išėmimą iš miškų, naudojamų medienos gavybai, svarbu įvertinti esamų rezervatinių miškų panaudojimo pagal paskirtį efektyvumą. Tai leistų atrinkti rezervatams, formuojamoms sengirėms tinkamus miškus pagal rūšinę sudėtį, augavietės sąlygas, amžių.

Dar efektyvesnė būtų tokių miškų plėtra, jei pretendentai į rezervatinius miškus būtų iš anksto ištirti, nustatytos juose ypač vertingų rūšių buveinės. Iki tol, kol nėra atsakyta į klausimą apie esamų rezervatinių miškų panaudojimo pagal paskirtį efektyvumą, naujų rezervatinių miškų steigimas būtų nepagrįstas išteklių švaistymas. Labai svarbus rezervatinių miškų tvarkymo elementas – jų monitoringas, galintis padėti įvertinti jų tvarkymo efektyvumą, Lietuvoje monitoringas jei ir vykdomas, tai nesistemingai ir tik viename kitame objekte. Tad vienas iš prioritetinių darbų prieš plečiant rezervatinių miškų tinklą Lietuvoje, būtų – įvertinti esamų rezervatinių miškų panaudojimo efektyvumą tiek miškininkystės, tiek ir ekosistemų biologinės įvairovės išsaugojimo aspektais.


 Autorius:  Prof. Andrius Kuliešis

Straipsnis skelbtas žurnale „Mūsų Giriose“ 2021 spalis, 8-10p.