Naujienos
Aira Toss. Gamta neturi savininko, bet kiekviena nuosavybė turi savininką.
"Vis dažniau skaitome diskusijas apie tai, neva kaip žmonės gali būti žemės savininkais, jei gamta negali būti jų nuosavybė. Žinoma, gamta negali būti kažkieno nuosavybė, nes žmogus yra gamtos dalis. Tačiau tai nereiškia, kad žmonių tarpusavio santykiams nėra svarbu, kam priklauso konkretus žemės sklypas. Ši informacija įrašoma į registrus, o žemė kasmet apmokestinama pagal jos vertę. Žemę galima pirkti ir parduoti. Paprastai savo žemę galite parduoti tik vieną kartą, o jei atsiranda galimybė tą patį žemės sklypą išpirkti, kaina jau būna gerokai pakilusi. Kaip visi žinome, daugiau žemės nesukuriama, todėl yra nuolatinė paklausa, o kartu ir kainų augimas. Žemė turi dar vieną svarbią savybę - jos negalima perkelti, ji visada liks ten, kur buvo. Žmonės, gyvūnai, paukščiai juda, o žemė - ne", - pastebi miško savininkė iš Estijos Aira Toss.
Portale hiiuleht.ee publikuotą straipsnį pateikiame su autorės sutikimu. Ačiū už vertimą į lietuvių k. Renatai Dumbravienei.
Šiuolaikiniame interneto amžiuje kiekvienas gali sekti, koks turtas parduodamas skirtinguose aukcionų portaluose ir kokie yra aukcionų rezultatai. Nekilnojamojo turto registro svetainėje yra išsami nekilnojamojo turto kainų statistikos duomenų bazė, leidžianti atlikti įvairias užklausas. Pavyzdžiui, galima sužinoti, kad pernai Hiiu apskrityje šeimininkus pakeitė 3611 ha žemės, kurios bendra vertė 32 350 577 eurai. Visos Estijos kontekste šie 32 milijonai, žinoma, yra labai maža suma. Tai mažiau nei vienas procentas visų šalyje sudarytų nekilnojamojo turto sandorių, nes į statistiką iš viso įtraukta 32 000 ha tiek įsavintos, tiek apleistos žemės.
Pokalbiai apie pinigus paprastai nėra laikomi mandagiais, tačiau žmonės linkę kalbėti apie tai, kad jų manymu, jie turi privilegiją į kitų žmonių nuosavybę, už kurią jie nieko nemokėjo, bet kurią nori vartoti. Jie randa sau pasiteisinimų, kad pagal Konstituciją gamtos ištekliai yra nacionalinis turtas. Tad kaip galima pinigus, gautus pardavus žemę, pasilikti savo asmeniniam naudojimui ? Ar šios pajamos nėra "nacionalinis turtas"? Jei parduodate savo miško žemę, į kurią kiti taip pat pretenduoja kaip į savo, o už gautus pinigus nusiperkate butą, šis butas nebelaikomas nacionaline nuosavybe, suprantama, kad jis yra privati nuosavybė ir su juo elgiamasi pagarbiai.
Kodėl toks vertybių dvilypumas? Tikriausiai todėl, kad šiais laikais vis mažiau žmonių, kurių darbas ir veikla iš tikrųjų susiję su žeme, nesvarbu ar tai būtų žemės ūkis, ar miškininkystė. Mechanizacija panaikino fiziškai sunkų darbą ir žmonės susirado darbą kitose srityse. Vis labiau mažėja žmonių, kurių pajamos labiausiai priklauso nuo jų pačių ir žemės derlingumo, o turėti žemės nebėra gyvybiškai būtina.
Žemė, kuri skirta ūkinėms zonoms, vis daugiau naudojama rekreacijai, bet poilsiautojams priimtini tik tam tikri žemės ūkio ir miško ruošos ciklo etapai. Žemės ūkyje ciklas yra gana trumpas. Paprastai derlius nuimamas ir vėl sėjamas, po metų vėl nuimamas naujas derlius, taigi, ciklas sukasi ratu. Šie trumpi etapai buvo stebimi nuo seno ir yra suprantamas jų pokyčių greitis. Tokie pokyčiai nesukuria baimės.
Permainų baimė yra tai, kas sukelia daug nenoro tvarkyti miškus. Tiesą sakant, miškininkystės ratas sukasi taip pat, kaip ir žemės ūkyje, tačiau šis ratas yra žymiai ilgesnis ir mes nemokame ar nenorime jo suprasti. Tokiu būdu matoma tik ta miškotvarkos dalis, kai yra pajamų gavimo momentas, nes tai tikrai suprantama, juk visiems žiūrintiesiems vaizdas gerokai pasikeičia. Tačiau pašaliniai nemato dešimtmečių, kai savininkas investuoja į savo miško žemę, kad tada, kai derlius bus paruoštas, gautų pajamų. Miško savininkas už savo miško auginimą kas mėnesį negauna tam tikro fiksuoto mėnesinio atlyginimo, šiek tiek pajamų gauna iš retinimo, tačiau pagrindinės pajamos gaunamos iš galutinio kirtimo. Tam, priklausomai nuo medžio rūšies, investuojama nuo dešimtmečių iki šimtmečio.
Visos investicijos visada susijusios su rizika. Žemės savininkui yra visiškai normalu atsižvelgti į žvėrių pažeidimus, vabzdžius, grybelines ligas, sausras, vandens perteklių ir kitas gamtos keliamas rizikas, nes tai yra veiklos sritis, kurioje būtina paisyti gamtos dėsnių.
Deja, nenuspėjamas rizikas sukelia ir žmonės. Kol bus paplitęs įsitikinimas, kad svetimą turtą galima laikyti savo nuosavybe, ši rizika tik didės.
Aira Toss, miško savininkė
2023 m. gegužės 9 d.
