Naujienos
dr.Nerijus Kupstaitis. Miško savininko vaidmuo Lietuvos miškų politikoje - nuo instrukcijų vykdytojo link sprendimų priėmėjo
"Trys dešimtys metų sąlyginai neilgas laiko tarpas tiek visuomenės, tiek ir miško gyvenime. Tačiau pokyčių miškų politikoje per tokį laiką gali įvykti daug ir įvairių, ypač tokiu pokyčių metu, kokiu gyvename nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Privačios miškų nuosavybės atkūrimas, o teisingiau būtų sakyti privačių miškų sektoriaus sukūrimas, mano supratimu, vienas didžiausių tokių pokyčių, nutikusių Lietuvos miškų politikoje per tuos paskutiniuosius tris dešimtmečius. Suprantama, kad atsiradęs naujas miškų politikos žaidėjas veikė ir keitė pačią miškų politiką", - konstatuoja dr. Nerijus Kupstaitis, Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas ir dalinasi mintimis, skirtomis Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) veiklos 30-čio sukakčiai.
Kaip ir įprastai nutinka, „naujoko“ į žaidimų aikštelę iš pradžių niekas neįsileido ir nenorėjo įsileisti – supratimas buvo toks, kad visus miškų reikalus turi spręsti miškininkai – vieninteliai, kurie žino kokie miškai turi būti ir kokius juos reikia auginti. O miško savininkai, tai tik „grėsmė“ miškui, su kuria reikėjo kažkaip tvarkytis. Akivaizdžiausia to „tvarkymosi“ išraiška – griežtas ir detalus reglamentavimas, visiškas nepasitikėjimas, absoliuti kontrolė ir gąsdinimas baudomis. Na dar bandymas išmokyti miškininkystės, kuri neretai visiškai nederėjo su savininko interesais. Taigi, nieko naujo posovietinei terpei. Toks ar panašus miškų politikos supratimas vyravo sakyčiau gerus du dešimtmečius, kol privačių miškų sektorius sustiprėjo, o be to, miškų politikoje pradėjo rastis daug daugiau įvairių žaidėjų, nei vien miškininkai ar miško savininkai.
Kodėl miško savininkas buvo ir vis dar yra tik „instrukcijų vykdytojas“, o ne tikrasis sprendimų priėmėjas savo nuosavame miške?
Pirmiausia tai, matyt, reikia pasižiūrėti į praeitį – istoriškai Lietuvoje nebuvo privačios miškų nuosavybės patirties ar atminties. Tarpukario žemės reforma, kurios metu buvo nusavinti dvarų miškai, vėliau absoliutus sovietmečio žemės, o kartu ir visų likusių mažų privačių miškelių nusavinimas, lėmė tai, kad miškų nuosavybės ir jos vertės bei atsakomybės suvokimo Nepriklausomybės pradžioje nebuvo, o ir per pirmus dešimtmečius ji tik pradėjo formuotis.
Kitas svarbus aspektas – Lietuvos miškininkystė niekada nebuvo pritaikyta privatiems miškams. Tiek tarpukariu, tiek ir sovietmečiu visa miškininkystės teorija ir praktika iš esmės buvo orientuota į valstybinius miškus, nepertraukiamą medienos tiekimą pramonei ir kuo našesnių, produktyvesnių medynų formavimą. Tai suprantama, nes tarpukariu išvystytas ir bemaž šimto metų istoriją skaičiuojantis itin stiprus valstybinių miškų sektorius absoliučiai dominavo, o privatūs miškai kaip tarpukariu, taip ir po Nepriklausomybės atkūrimo buvo vertinami kaip "mažasis brolis", ir tai tik geriausiu atveju.
Bendrai prie neigiamo požiūrio į privačią, tame tarpe ir miškų, nuosavybę dar labai stipriai prisidėjo ir sovietmečiu suformuotos visuomenės kritinės masės bendra elgsena, kuomet ne pats žmogus turi spręsti, o jam turi būti ir bus pasakyta, ką, kada ir kaip reikia daryti.
Kas per tris dešimtmečius pasikeitė?
Pirmiausia tai pats privačių miškų sektorius išsivystė ir labai sustiprėjo. 2022 metais pirmą kartą šių laikų istorijoje iš privačių miškų šalies ekonomikai (vertinant bendrai socioekonominiu aspektu) buvo pateikta daugiau medienos, nei iš valstybinių. Nors vis dar didžiąją dalį sektoriaus sudaro smulkių valdų epizodinio miškininkavimo privatus miškų ūkis, bet nuosekliai auga konsoliduotų privačių valdų sektoriaus dalis, kur miškininkaujama nepertraukiamai ir formuojamos konkurencingos įmonės.
Kitas svarbus pokytis įvyko netiesioginėje sąsajoje su privačių miškų sektorium – bendrai gerėjant gyvenimui Lietuvoje ir keičiantis aplinkai (klimato krizė, biologinės įvairovės krizė ir pan.) visuomenės poreikiai miškui darėsi vis įvairesni, atitinkamai keitėsi ir visuomenės lūkestis dėl privačių miškų. Augant miestuose gyvenančiųjų procentui mažėjo tiesioginis poreikis gauti medienos iš miško (pvz., malkų šildymui ar statybinės medienos tradicinei medinei statybai kaime), bet augo poreikis rekreacijai, kitoms socialinėms ar kultūrinėms miško paslaugoms. Reikia pastebėti, kad panašiai keičiasi ir pačių miško savininkų poreikiai miškui – ypač smulkių valdų privatus miškas (šeimos miškas) tampa vis mažiau svarbus savininko ir jo šeimos išgyvenimui, bet vis svarbesnis dvasinių ir kultūrinių vertybių ar tradicijų puoselėjimui, tam pačiam poilsiui miške.
Kalbant apie trijų dešimtmečių laikotarpio pokyčius, atskirai dar išskirčiau didesnio valstybinio reguliavimo reikalaujančią gamtosaugą. Nors tai susiję su prieš tai minėtais aplinkos pokyčiais, bet gamtosaugos politikos iškilimas, jos augantis svoris šiandieninėje Europos Sąjungos darbotvarkėje labai stipriai veikia privačių miškų sektorių ir vertas atskiro dėmesio.
Ir akcentuočiau dar vieną svarbų momentą – užaugo ir subrendo sovietmečio nemačiusi karta. Tai mano galva labai svarbus pokytis, nors suprantama, kad žmonių mentalitetas ir visuomenės kritinė masė keičiasi ne taip greitai, bet sovietinio štampo neturėjimas gali daug lemti formuojantis tikrų sprendimų priėmėjų, o ne instrukcijų vykdytojų visuomenei.
Kokie šansai miško savininkams tapti tikraisiais sprendimų priėmėjais?
Miškas nėra toks nuosavybės objektas, kurį savininkas galėtų sunaikinti ar suvartoti be žalos kitiems – jau vien dėl to visada liks poreikis valstybiniam privačių miškų sektoriaus reguliavimui. Tačiau tas reguliavimas gali būti vykdomas labai skirtingais miškų politikos instrumentais ir labai skirtingoje aprėptyje.
Vertinant trijų dešimtmečių po Nepriklausomybės nueitą kelią, matyt neišvengiamai yra pribrendęs reikalas leisti miško savininkams laisviau tvarkytis savo valdose, žinoma, socialinės ir gamtosauginės atsakomybės rėmuose.
Kad taip nutiktų, pirmiausia reikėtų atsisakyti šabloninės ir vien medienos auginimui skirtos miškininkystės privalomumo, suteikti galimybę savininkams prisiimant atsakomybę už sprendimus nuosavame miške, o visuomenei (valstybei) reikėtų pripažinti savininko teisę spręsti. Visa tai prasideda galvose, vėliau įsitvirtina įstatymuose, galiausiai tampa įprasta praktika. Norėtųsi, kad būtume ne pirmame, o bent jau antrame išvardintos sekos etape.
2023 m. gegužės 5 d.
