Naujienos
Prof. A. Anger-Kraavi: Ar žmogaus interesus matysime perėjimo prie klimatui palankios ekonomikos centre, vengdami sukelti socialinę ir ekonominę katastrofą?
Estijai jau laikas suprasti, jog klimato krizė yra pasaulinis reiškinys, o ne vietinis ginčas, skirtas savo interesams ginti, rašo profesorė Annela Anger-Kraavi straipsnyje "Staigus žaliasis posūkis yra netinkamas požiūris. Mes skriaudžiame save socialiniu ir ekonominiu požiūriu".
Vietoj staigaus ekologinio posūkio, turime pasimokyti iš didžiųjų šalių, kurios žmogaus interesus mato perėjimo prie klimatui palankios ekonomikos centre, vengdamos socialinės ir ekonominės katastrofos.
Estijos aplinkos apsauga sprendžia neteisingus dalykus, nesuprasdama pagrindinių problemų ir priežasčių-pasekmių santykio. Mokslinis pagrindas yra visiškai ignoruojamas, o žalią posūkį skatina asmeninės ambicijos ir ideologijos. Žiniasklaidą traukia ryškūs kalbėtojai ir populistiniai šūkiai, o ne turinys. Paprastas to pavyzdys – tarp Estijos aplinkosaugininkų paplitusi nuomonė, kad biologinės įvairovės apsauga stabdo klimato kaitą. Moksliniu požiūriu – patikimiausi yra Tarpvyriausybinės klimato kaitos ir biologinės įvairovės komisijos ataskaitos duomenys – tačiau jais remiantis nustatomas priežastinis ryšys yra atvirkštinis. Būtent klimato kaita yra viena iš pagrindinių tiek vietinės, tiek pasaulinės biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Kol negalime suvaldyti klimato kaitos, neturime vilties išsaugoti esamą biologinę įvairovę. Bent jau ne tokią, kokią esame įpratę matyti.
Klimato krizė neišsispręs mūsų valstybės ribose.
Klimato krizė yra tikra. Mokslininkų prognozės apie klimato kaitos padarinius darosi vis tamsesnės. Tačiau atrodo, kad Estijoje dar nesupranta, kad klimato krizė yra globalus reiškinys ir savo prigimtimi nieko bendro su jūros ar miškų teršimu. Kadangi klimato kaitą sukelia šiltnamių efektą sukeliančios dujos, tokios kaip anglies dioksido molekulės, kurios yra nematomos akiai, problemą sunku suprasti. Tačiau yra matomų problemos pasekmių, pavyzdžiui, rūšių paplitimo teritorijose pokyčiai, dažnesnės sausros ir šiltos žiemos.
Kaip ir kodėl tai yra globalus iššūkis? Anglies dioksido molekulės vienodai pasiskirsto visame žemės rutulyje ir veikia klimato sistemą kaip visumą. Tokių molekulių skaičius padidėjo 1,5 karto lyginant su laikotarpiu prieš 150 metų, kai pradėjome naudoti akmens anglies kasybą energijos gavybai. Todėl nustebina, kad prieš rinkimus vyksta vietiniai klimato debatai, pvz., vasario 15 d. partijų diskusija „Kas Estijoje sprendžia, kas bus su mūsų klimatu?“. Kaip galima išvis užduoti tokią klausimą? Estija yra nedidelė šalis, kurios klimatas nėra izoliuotas. Čia niekas nesprendžia, kas bus su mūsų klimatu. Tai daro kiti, daug didesnėse valstybėse.
Vietoj vienos krizės – dvi iš karto
Mitas, kad mes galime nuspręsti, kas nutiks su klimatu, paskatino manyti, kad klimato kaitos padariniai yra blogesni nei pačios klimato politikos įgyvendinimo neigiamas poveikis žmonėms ir ekonomikai. Taigi nereikia įvertinti priimamų sprendimų pasekmių jiems. Vienintelė galimybė – greitai ir staigiai pasukti. Kur? Tikriausiai aklai į pagriovį. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie mano, kad kiekvienas turėtų susitaikyti su žaliąja revoliucija. Įmonės ir žmonės, kurie nesugebės prisitaikyti, yra patys kalti. Tačiau žalioji revoliucija savo prigimtimi yra didelio masto valstybės kišimasis į laisvąją rinkos ekonomiką, todėl netaikomos įprastos konkurencijos taisyklės. Nesuprasdami, ką ir kaip paveiks žalioji politika, ir ką daryti su padariniais, mes susidursime su dviem krizėmis - globaline klimato kaitos krize ir skęstančia Estijos socialine ekonomika. Pagal EBPO (OECD) duomenis, Estijoje santykinis skurdas yra 25 %, t. y. kiekviena ketvirta šeima patiria skurdą. Daugėja žmonių, kurie sunkiai suduria galą su galu. Tai ypač pasakytina apie kaimiškąsias vietoves, kur veiklos sritys ir galimybės yra ribotos.
Likęs pasaulis yra orientuotas į žmogų
Likusiam pasauliui žaliosios revoliucijos samprata nežinoma. Vietoj to, perėjimas aptariamas kaip procesas. Didžiosios šalys suprato, kad žmonės turi būti perėjimo prie klimatui palankios ekonomikos centre. „Niekas nepaliekamas užribyje“ yra vienas iš pagrindinių proceso principų, todėl kalbame apie teisingą perėjimą. Teisingas perėjimas yra neatsiejama Europos Sąjungos Žaliojo susitarimo (Green deal) dalis. Reikia imtis pokyčių taip, kad žmonės išsaugotų darbą, pajamas ir orumą.
Tačiau Estijoje logika yra apversta aukštyn kojomis. Skubant aklai siekti deklaruojamų Europos Sąjungos klimato tikslų, ant žmonių pečių užkraunama vis daugiau apribojimų, o didesnė našta tenka kaimo žmonėms. Tuo pačiu metu net nėra atliekami socialiniai ekonominiai vertinimai, o juo labiau įsiklausoma į pačių žmonių nuomonę. Šiandien žalias posūkis Estijos žmonėms vis dar yra tolima ir abstrakti sąvoka. Netrukus žmones pasieks supratimas apie jo prigimtį ir pasekmes, o beatodairiškai įgyvendinantieji greitąjį žaliąjį posūkį pajus stiprų pasipriešinimą kiekvienam žaliam žingsniui.
Reikia stabilios plano ir strategijos
Tai nereiškia, kad neturime mąstyti, kaip atsisakyti deginti iškastinį kurą, kuris yra pagrindinė klimato kaitos problema. Žinoma, kiekvienas turėtų prisidėti savo dalimi. Be to, būtina išsaugoti gamtą ir apsaugoti nuo klimato kaitos padarinių, kad ji padėtų mums sugerti anglies dioksido molekules. Tai yra būtina, kol pagaliau galėsime pakeisti deginamąjį skalūną, naftą ir kitą kurą, ilgą laiką saugomus žemės gelmėse.
Visa tai reikalauja gerai apgalvoto stabilaus plano ir strategijos. Be to, supratimas, kad iš mokslinės literatūros nereikėtų selektyviai atsirinktis tik savo interesus palaikančių straipsnių ar mokslininkų priklausomai nuo to, kaip jie pritaria populiariai politikai. Priešingai, politika turėtų remtis mokslu, kurio patikimumas įvertintas. Taip pat klimatas nepriklauso jokiai politinei partijai, kaip ir Estijos žmonių gyvenimas ar mūsų tautinių spalvų simbolika. Tai neturi būti prekybos objektas prieš rinkimus.
Tiek daug politinių partijų žada savo rinkėjams klimato įstatymą, bet iš tikrųjų mes jį jau turime nuo 2017 m. Tam įgyvendinti nustatyti pagrindiniai klimato politikos iki 2050 m. principai, kurių naujausia redakcija įsigaliojo š.m. vasario 9 d. Tikslas – iki 2050 m. tapti konkurencinga klimatui neutralia ekonomika, o apie kiekvieną sektorių rašomos pastraipos. Įdomu tai, kad dokumente dingo žodis „naftos skalūnai“. Užuot rengus naują įstatymą, reikėtų žiūrėti į esamą ir jį papildyti reikiama informacija bei skaičiais. Tada pradėkite galvoti, kaip pasieksime užsibrėžtus tikslus. Reikėtų paskubėti, nes jau sutikome su Europos Sąjungos mums pasiūlytais tikslais. Dabar būtina sukurti teisinį tikrumą ir teisinį aiškumą. Ilgiems pokalbiams laiko nebelieka. Anglų matematikas ir filosofas Bertranas Raselas (1872–1970), su kuriuo man teko garbė dirbti tame pačiame universitete, 1950 metais pasakė: „Kiekvienas, kuris nėra išprotėjęs, sutinka dėl tam tikrų dalykų. Kad geriau būti gyvam nei mirusiam, geriau būti pavalgiusiam nei alkanam, geriau būti laisvam nei vergui”.
Daugelis žmonių nori šių dalykų tik sau ir savo draugams; jie visiškai patenkinti, kad jų priešai turi kentėti. Tik mokslas gali įtikinti šiuos žmones: žmonija tapo tokia vientisa šeima, kad negalime užtikrinti savo gerovės, neužtikrindami visų kitų gerovės. Jei nori pats būti laimingas, turi susitaikyti su tuo, kad ir kiti yra laimingi.“ Galbūt Estijai būtų laikas suprasti, kad klimato krizę galime išspręsti tik kartu, o ne aukojant kitus žmones – ypač Estijos žmones.
