Naujienos

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje miško žemė užėmė 18–20 proc. šalies ploto, šiandien – 33,7 proc. Vadinasi, minimu laikotarpiu Lietuvos miškų plo[1]tai padidėjo 700–800 tūkst. hektarų. Aplinkos apsaugos strategijoje numatyta, kad, siekiant užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir mažinti anglies diok[1]sido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc., arba 2286 tūkst. hektarų. Tačiau Valstybės kontrolės atlikto audito metu nustatyta, kad per 2016–2020 m. jis didėjo vidutiniškai vos 0,04 proc., arba 3 tūkst. hektarų, per metus. Jeigu miškingumas ir toliau didės tokiais tempais, išsikeltas tikslas bus pasiektas tik 2047-aisiais.

„Mes, pagal visus ambicingus politikų šūkius, siekius ir pagal rengiamą Nacionalinį miškų susitarimą, norime miškų plotą dar padidinti – nuo 35 iki 40 proc. iki 2050-ųjų. Tai reiškia, kad pernai, šiemet ir kitais metais turime įveisti ne mažiau kaip po 8 tūkst. hektarų naujų miškų“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkas doc. A. Gaižutis.

Prie miškingumo tikslų įgyvendinimo prisideda ir natūrali miškų plėtra. Lietuvoje yra 15,5 tūkst. hektarų medžių savaiminukų, kurių vidutinis amžius siekia daugiau kaip 20 metų. Juos būtina laiku įtraukti į Miškų valstybės kadastrą kaip miško plotą, kad jis būtų tinkamai prižiūrimas, apsaugotas ir kad tokio miško kirtimas būtų ribojamas. „Vis dar mažinami savaime užaugusių miškų žemės ūkio paskirties žemėse plotai. Kad suprastume problemos mastą – Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistai ne kartą yra prasitarę, jog miškų naudmenų žemės ūkio paskirties tikslinėje žemėje yra pri[1]skaičiuojama apie 50 tūkst. hektarų. Tai yra didžiuliai plotai. Iš jų apie 16 tūkst. hektarų jau yra vyresni kaip 20 metų, tačiau iki šiol nėra įteisinti ir įrašyti į Miškų valstybės kadastrą kaip miškas, nors tai padaryti priklauso pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.

Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės skiria savininkams kaip baudas didesnius mokesčius už „blogą agrarinę būklę“ ir „apleistą žemę“, kadangi formaliai tie plotai – žemės ūkio paskirties, nors auga savaiminiai miškai. Tokiu atveju baudžiama ir verčiama juos iškirsti. Nors, kita vertus, tokie medžiai dažnai patenka į saugomų kategoriją. Tada jau aplinkosaugininkai baudžia žemės savininkus, jeigu šie nesutvarko formalumų prieš išvalydami plotus nuo savaiminukų“, – pasakoja doc. A. Gaižutis.

Mokslininkas nepalankiai vertina pasireiškiančias iniciatyvas savitai reformuojant žemės valdymą ir naudojimą. Esą Žemės ūkio ministerija siūlė mechanizmą – jeigu savivaldybėje keičiamas daugiau nei 1 proc. žemės ūkio paskirties žemės, reikalinga sumokėti visą tos žemės rinkos kainą kaip įmoką į valstybės biudžetą. „Jeigu žemės savininkas nuspręstų įveisti mišką ir jeigu jo plotas nepatektų į tą vieną procentą keičiamų – vadinasi, jis turėtų pirmiausia valstybei susimokėti visą tos žemės rinkos kainą, patirti išlaidų įveisiant mišką, o kartu dar ir prižiūrint jį. Todėl tokios iniciatyvos tikrai nėra motyvuojančios. Gerai, kad Seimas įsiklausė į išsakomas pastabas ir numatė 2022 m. birželio 30 d. patvirtintame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatyme išimtį, kad įveisiant mišką nereikėtų mokėti šios žemės paskirties keitimo įmokos“, – sako doc. A. Gaižutis.

Aplinkosaugos įgyvendinimo šešėliai

Miškai su savo išskirtine gamtine sis[1]tema sudaro daugelio sausumoje randamų augalų ir gyvūnų buveines. Tam, kad šios buveinės ir jose esanti biologinė įvairovė būtų išsaugota ateities kartoms, įsteigtas vientisas Europos saugomų teritorijų ekologinis tinklas „Natura 2000“. Į jį įtraukiamos saugomos, nykstančios, pažeidžiamos, retos arba turinčios išskirtinai Europos regi[1]onui būdingų bruožų augalų ir gyvūnų rūšys bei jų buveinės.

Lietuvoje į šį tinklą įtraukta tik 26 proc. numatyto miško buveinių ploto, o papildomai turėtų būti įtraukta dar per 100 tūkst. hektarų saugotinų miško buveinių. Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbą įgyvendinant „Natura 2000“ tikslus neseniai ištyrė Valstybės kontrolė. Atliktas auditas parodė, kad nepadarytų darbų tikrai nemažai. Net 93,8 proc. Aplinkos ministerijos nustatytų teritorijų apsaugos tikslų yra abstraktūs, o ir jų įgyvendinimo stebėsena nėra vykdoma. Taip gali būti prarandamos retos, nykstančios ar pažeidžiamos paukščių, gyvūnų, augalų ar buveinių rūšys.

„Tai rodo ne blogą rūpinimąsi miškais, bet žlugusią aplinkosaugos politiką“, – komentuoja doc. A. Gaižutis. Pasak Vilniaus universiteto mokslininko, Lietuvoje kurta saugomų teritorijų sistema yra labai savita ir paini, neatitinka Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos nustatytų kriterijų saugomoms teritorijoms. Anot jo, turima saugomų teritorijų sistema daugiausia skirta ne gamtinių vertybių, bet kultūrinių ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai. Šiek tiek panašią sistemą turi tik Jungtinė Karalystė.

„Galbūt dėl to visuomenei pateikiant saugomų teritorijų statistiką yra teigiama, kad „ypač saugomų“ teritorijų sistema užima per 1,2 mln. hektarų, t. y. apie 18 proc. šalies ploto. O visos kitos pagal Saugomų teritorijų įstatymą įsteigtos teritorijos „pamirštamos“? Beje, dar vienas paradoksas, kad Lietuvoje ES svarbos „Natura 2000“ teritorijų statusas formaliai yra žemesnis už nacionalinių saugomų teritorijų. Jos traktuojamos kaip saugomos teritorijos tik tuo atveju, jei patenka į jau esamas nacionalines saugomas teritorijas (nors suvaržymai ir apribojimai „Natura 2000“ teritorijose dažnai netgi didesni nei nacionalinėse saugomose teritorijose)“, – aiškina doc. A. Gaižutis.

Ar visoje teritorijoje reikalingi natūralaus vystymosi eksperimentai?

Kas yra kraštovaizdis? Mokslininko teigimu, tai – žmogaus veiklos per šimtmečius suformuotas landšaftas, kuris iki šiol dažnai buvo vertinamas vadovaujantis principu „gražu“ arba „negražu“. Steigiant Lietuvoje saugomų teritorijų sistemą buvo laikomasi požiūrio, kad įprasta ūkinė veikla, įskaitant medžiapjūtę, nedarko kraštovaizdžio. Juk todėl į steigiamas saugomas teritorijas buvo įtraukti didžiuliai masyvai ūkinių miškų ir tvirtinta, kad ūkininkavimas nuo to juose nepasikeis. Tačiau, pasak doc. A. Gaižučio, per pastarąjį dešimtmetį įvyko drastiškas aplinkosaugininkų požiūrio pasikeitimas – nuo šiol laikomasi nuostatos, kad vykdoma miškininkystės veikla kenkia kraštovaizdžiui. Vis dėlto, anot jo, tvarus miškininkavimas yra ne problema, o daugelio problemų sprendimas – tiek aplinkosaugoje, tiek mažinant klimato kaitos poveikį.

„Milijonus metų gamta gyvena su žmogumi. Augalai ir gyvūnai prisitaikė prie žmogaus veiklos. Pavyzdžiui, gandrai kuriasi prie sodybų. Jiems reikia maitinimosi erdvės, kurios jie neprižiūrimoje teritorijoje ar tankiame miške neras. Tuo tarpu plėšrieji paukščiai kuriasi greta kirtaviečių, nes ten atsiveria plotai, kuriuose jie gali medžioti“, – pavyzdžius vardija mokslininkas. Doc. A. Gaižučio teigimu, buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms nustatyti nekonkretūs, neaiškūs, neišmatuojami apsaugos tikslai (tai pabrėžė Valstybės kontrolės atlikta analizė) liudija, kad iki šiol aplinkosauga buvo orientuota į kvadratinių kilometrų, o ne į gamtinių vertybių apsaugą.

Kad pamatytume, kokie padariniai galimi gamtinių procesų savieigai ilgesnį laiką paliktuose miškinguose plotuose, mokslininkas siūlo nuvykti, pavyzdžiui, į Dubravos rezervatinę apyrubę Kauno rajone. „Ten jau pusę amžiaus nenaudojamas buvęs išskirtinis, brandus, labai geros kokybės pušynas su eglių priemaiša. Dabar ten yra šabakštynas, kur dominuoja lazdynai. Taip atsitiko todėl, kad spygliuočius užpuolė kinivarpos, medžiai žuvo, jų niekas neprižiūrėjo. Tokius natūralaus vystymosi eksperimentų rezultatus turime rezervatuose, jų galime turėti ir daugiau. Bet ar to tikrai nori Lietuvos visuomenė visoje teritorijoje? – klausia miškų ekspertas. – Jei nėra galimybių nuvykti į Dubravos rezervatinę apyrubę, vilniečiai gali nesunkiai pamatyti skirtumą tarp žmogaus prižiūrimo Vingio parko ir sostinės ribose esančių netvarkomų kraštovaizdžio draustinių miškų.“

[...]